Savaitgalį pro žemę praskrido kaukolė, iš dangaus krenta bolidai, o lapkritį nukris neatpažintas objektas. Šiuos ir kiti reiškiniai – „Kąsnelyje Visatos“.

Rankos bandymai. NASA planuoja jau netolimoje ateityje į asteroidą nusiųsti misiją, kuri iš to asteroido išluptų didelį uolos gabalą ir atgabentų netoli Žemės tolesniems tyrimams.

Tokios misijos viena pagrindinių komponenčių – robotinė ranka, kuri prisikabins prie asteroido ir valdys tą atluptą uolą. Šios rankos bandymai praeitą savaitę prasidėjo „Goddard“ kosminių skrydžių centre Merilende, JAV.

Ranka gali būti pritaikyta ne tik asteroidui pargabenti, bet ir erdvėlaiviams prikabinti, pavyzdžiui, orbitinėse kuro papildymo stotyse.

***

Kaukolinis asteroidas. Šeštadienį vakare pro Žemę pralėkė tik spalio pradžioje aptiktas 600 metrų skersmens asteroidas 2015 TB145. Penktadienį „Arecibo“ radijo teleskopas padarė asteroido radarinę nuotrauką, kuri pasirodė šiek tiek panaši į kaukolę.

Mokslininkams puiki radaro nuotraukų raiška – du metrai pikseliui – leis ištirti asteroido sandarą ir nustatyti, ar tai nėra „negyva kometa“ – kometa, jau seniai praradusi visas garuojančias medžiagas.

Lapkričio 13 dieną į Žemę turėtų nukristi kosminė šiukšlė, įvardinama kodiniu numeriu WT1190F. Daiktas yra pernelyg mažo tankio, kad būtų akmuo, jo dydis siekia tik porą metrų, taigi tai greičiausiai kokio nors palydovo dalis arba, pavyzdžiui, viena raketos stadija.

Panašių kosminių šiukšlių aplink Žemę sukasi tūkstančiai, tiesa, šios orbita neįprasta – labai pailga, tolimiausias Žemei taškas yra net toliau, nei Mėnulis. Kaip ten bebūtų, didžioji objekto dalis turėtų sudegti atmosferoje, o likučiai nukristi į Indijos vandenyną netoli Šri Lankos.

Kiti į Žemę krentantys dalykai – įprastesni: meteorai, šiuo metu – tauridai. Pavadinimas reiškia, kad jie atrodo lenkiantys iš Tauro žvaigždyno (jis yra į dešinę nuo Oriono) pusės. Apskritai tauridų lietus tęsiasi nuo rugsėjo pabaigos iki lapkričio pabaigos, bet pikas numatomas šią savaitę.

Taigi lapkričio 5-osios paryčiais išėję į lauką galite pamatyti vieną kitą ugnies kamuolį – tauridai yra santykinai masyvūs, tad ir jų paliekami pėdsakai ryškesni.

***

Kometos deguonis. „Rosetta“ savo kometoje 67P atrado deguonies molekulių. Tos molekulės veržiasi čiurkšlėmis iš kometos gelmių į kosmosą, nes kometa sušilo Saulės spinduliuose.

Anksčiau kometose molekulinis deguonies nebuvo aptiktas, bet taip galėjo būti tiesiog dėl silpno signalo – kometoje esančio deguonies spektrines linijas iš Žemės aptikti praktiškai neįmanoma, o prie kometos priskridęs anksčiau buvo tik vienas zondas – „Giotto“ prie Halio kometos.

Visgi molekulinio deguonies egzistavimas yra labai netikėtas atradimas, nes deguonies molekulės turėtų labai greitai sureaguoti su vandeniliu ir pavirsti vandeniu, o ankstyvojoje Saulės sistemoje vandenilio buvo apstu. Taigi iki šiol manyta, kad kometos susiformavo terpėje, kurioje molekulinio deguonies apskritai nebuvo. Gali būti, kad deguonis visgi kažkaip išsilaikė ant dulkių grūdelių ir akmenukų, iš kurių vėliau susidarė kometa, arba išsiskyrė, yrant vandens ledui, šiam sąveikaujant su energinga spinduliuote. Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.

***

Artėjimas prie Cereros. Zondas „Dawn“ pradėjo leistis į žemiausią orbitą aplink Cererą. Nusileidimo manevras užtruks beveik du mėnesius, per kuriuos zondo orbitos aukštis sumažės nuo 1470 km iki vos 380 km.

Šioje orbitoje zondas darys nuotraukas, kurių raiška sieks 35 metrus vienam pikseliui. Šis perėjimas žymi paskutinę „Dawn“ Cereros stebėjimų fazę, kuri tęsis iki kitų metų kovo arba ilgiau – misijos pratęsimas priklausys nuo zondui likusio kuro.

***

Savaitės paveiksliukas – viena iš „Cassini“ skrydžio pro Encelado čiurkšlę nuotraukų. Saturno palydovas Enceladas jau daug metų domina mokslininkus, nes po jį dengiančių ledu plyti vandenynas, o pro ledus veržiasi vandens čiurkšlės.

Praeitą savaitę „Cassini“ pro vieną tokią čiurkšlę praskrido. Apdorotų nuotraukų ir surinktų duomenų analizės reikės palaukti keletą savaičių, bet pirmi „žali“ vaizdai mus jau pasiekė – vieną matote aukščiau, kitus rasite čia.

Skrydžio metu tikimasi nustatyti, kokių cheminių elementų bei junginių yra čiurkšlėse ir taip išsiaiškinti, ar Encelado vandenyne galėtų būti tinkamų sąlygų gyvybei egzistuoti.

Daugiau apie „Cassini“ misiją, kuri jau netrukus baigsis, paskaityti galite šioje infogramoje.

***

Charono krateriai. Plutono palydove Charone yra du krateriai, pavadinti „Žvaigždžių karų“ veikėjų pavardėmis – Skywalker ir Organa. Tokie vardai jiems duoti dėl akivaizdžių panašumų – jie yra netoli vienas kito (mažiau nei 100 km atstumu), panašaus dydžio ir panašaus amžiaus.

Bet dabar paaiškėjo, kad turi ir vieną esminį skirtumą: prie Organos yra labai daug amoniako. Skywalker krateryje, kaip ir kitur Charone, dominuoja vandens ledas. Organos amoniaką paaiškinti galima keliomis hipotezėmis: galbūt jį atnešė kraterį sukūręs meteoritas; galbūt po Charono paviršiumi kaip tik ten buvo amoniako telkinys, kurį meteoritas pramušė; o gal Organos krateris yra žymiai jaunesnis.

Kitose „New Horizons“ nuotraukose pagaliau pamatėme Plutono palydovo Cerberio vaizdą. Vaizdas labai mažos raiškos, bet vis tiek matyti, kad palydovą sudaro dvi dalys, viena 8 km skersmens, kita – penkių. Cerberio paviršių dengia vandens ledas. Palydovas, pasirodo, yra mažesnis iš šviesesnis, nei manyta anksčiau; ankstesni dydžio įverčiai gauti nustačius, kokią gravitacinę įtaką Cerberis daro kitiems palydovams. Kaip paaiškinti tokį mažą palydovo dydį ir žinomą nemenką įtaką – kol kas nežinia.

***

Naujesni horizontai. Praeitą savaitę „New Horizons“ 25-oms minutėms įjungė variklį ir atliko manevrą, skirtą orbitai pakeisti ir nusitaikyti į kitą Kuiperio žiedo objektą – 2014 MU69 – kurį zondas turėtų pasiekti po trejų metų.

Ateinančią savaitę bus padaryti dar du manevrai, po kurių orbita jau turėtų nesikeisti iki pat 2018-ųjų. Šis taikinys pasirinktas todėl, kad jis turėtų labai smarkiai skirtis nuo Plutono, o „New Horizons“ misija nori kuo geriau ištirti Kuiperio žiedo objektų įvairovę.

***

Jaunos žvaigždės. Paukščių Tako centrinė dalis – maždaug kiloparseko skersmens centrinis telkinys – susideda daugiausiai iš senų žvaigždžių. Tačiau dabar jo pakraštyje aptikta grupė visai jaunų žvaigždžių, kurių amžius nesiekia 100 milijonų metų.

Žvaigždės aptiktos ne visos, o tik jų populiacijos dalis, kurią sudaro kintančios žvaigždės Cefėidės. Šias žvaigždes įmanoma pamatyti pro Galaktikos centrą gaubiančius dulkių debesis, o jų kintamumo periodai leidžia nustatyti amžius.

Iš šių žvaigždžių padėčių paaiškėja, kad populiacija sudaro ploną diską – tai yra Galaktikos disko tęsinys, susikertantis su centriniu telkiniu. Tokios populiacijos egzistavimą jau kurį laiką prognozavo skaitmeniniai modeliai, bet tik dabar pavyko ją aptikti stebėjimais. Tyrimo rezultatai „arXiv“.

***

Juodųjų skylių žybsniai. Pastaraisiais metais padažnėjo rentgeno spindulių žybsniavimas iš mūsų Galaktikos centrinės supermasyvios juodosios skylės. Šie žybsniai pirmą kartą aptikti 2001-aisiais metais; jie vyks keletą kartų per dieną, tačiau išskiriami labai ryškūs žybsniai (žybsnio energija didesnė, nei ramybės būsenoje išspinduliuojama per 10 valandų), kurie seniau vykdavo kas keturias dienas. Bet pernai vasarą-rudenį jų staiga pagausėjo iki pustrečio per dieną.

Taip pat 2–3 kartus padidėjo ir vidutinis tokių žybsnių šviesis. Šį pokytį paaiškinti galima dviem hipotezėmis: arba tai yra natūralaus kintamumo prie Šaulio A* (taip vadinama juodoji skylė) požymis, kurį pastebėjome tik surinkę pakankamai stebėjimų duomenų, arba tai yra spartesnės akrecijos į juodąją skylę, kilusios dėl 2014-ųjų pradžioje netoliese praskridusio dujų debesies G2, pasekmė. Tolesni stebėjimai padės išsiaiškinti, ar žybsnių dažnis ir šviesis evoliucionuoja taip, kaip būtų galima tikėtis iš akrecijos modelio. Tyrimo rezultatai „arXiv“.

Kodėl apskritai vyksta žybsniai juodosiose skylėse? Egzistuoja keletas modelių, aiškinančių situaciją mūsų Galaktikoje, bet nauji kitos galaktikos – „Mrk 335“ – stebėjimai leidžia juos papildyti. Šioje galaktikoje irgi aptiktas rentgeno spindulių žybsnis, o paaiškinti jį galima vainiko pokyčiais.

Vainikas susidaro aplink juodąją skylę ir jos akrecinį diską, jis yra sudarytas iš retų labai karštų dujų ir spinduliuoja rentgeno spindulius. Atrodo, kad „Mrk 335“ juodosios skylės vainikas iš pradžių susitraukė, o paskui nulėkė išilgai disko ašies greičiu, siekiančiu 20 proc. šviesos greičio. Susitraukimo metu sistema nušvito rentgeno spinduliuose, o paskui išblėso, taigi buvo stebimas žybsnis. Tyrimo rezultatai „arXiv“.

***

Savaitės filmukas – irgi apie juodąsias skyles. Tiksliau apie tai, kas atsitinka, kai medžiaga į jas įkrenta. O dar tiksliau – kur pasideda informacija apie tą medžiagą, jei juodoji skylė viską suryja ir nieko neišleidžia? Kvantinė fizika sako, kad informacija negali išnykti, reliatyvumas sako, kad išnyksta. Tada gauname juodųjų skylių informacijos paradoksą.

***

Blausios galaktikos. „Hubble“ aptiko kol kas didžiausia mažų tolimų galaktikų imtis. Šios galaktikos yra taip toli nuo mūsų, kad jų šviesa iki mūsų keliavo daugiau nei 13 milijardų metų, o kai kurių iš pustrečio šimto aptiktų galaktikų šviesis 200 kartų mažesnis, nei Paukščių Tako.

Anksčiau tokių nykštukinių galaktikų taip toli dar nebuvo pavykę rasti. Iš šių stebėjimų nustatyta galaktikų šviesio funkcija (įvairaus šviesio galaktikų skaičius) bei apskaičiuota, kiek jonizuojančios spinduliuotės jos gali skleisti.

Paaiškėjo, kad šių galaktikų spinduliuotė būtų pakankama, kad išlaikytų tarpgalaktinę terpę jonizuotą. Taigi šis tyrimas gali padėti atsakyti į klausimą, kaip Visata buvo jonizuota po milijonus metų trukusių Tamsiųjų amžių. Tyrimo rezultatai „arXiv“.

***

Planetų apsauga. Kai iš Žemės į kitą planetą skrenda zondas, jis yra labai nuodugniai išvalomas. Kuo misijos taikinys atrodo tinkamesnis gyvybei, tuo išvalymas nuodugnesnis. Bet net ir to gali ne visada pakakti – misijų valdytojams tenka galvoti apie tikimybę, kad tiriamas dangaus kūnas bus užterštas mikrobais iš Žemės, arba kad į Žemę pargabenti mėginiai bus užteršti medžiagomis iš zondo.

Dėl šios priežasties „Curiosity „negali nuvažiuoti pasižiūrėti į Marse tekančius upelius. Apie planetų saugojimą nuo taršos plačiau skaitykite šiame „Universe Today“ straipsnyje.

Tekstas publikuotas Kastyčio Zubovo tinklaraštyje konstanta.lt.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Konstanta.lt

Autoriai: Kastytis Zubovas

Komentarai (1)