Juodosios bedugnės garsėja savo rajumu – jos gali įsiurbti ištisas žvaigždes ir net sudraskyti galaktikas. Tačiau šis maitinimasis savo aplinkoje esančia medžiaga ne visada būna greitas. Praėjusią savaitę astronomai paskelbė nuo pradžios iki pabaigose kelis mėnesius stebėję, kaip juodojo bedugnė suryja žvaigždę, rašo nbcnews.com.

Be to, pirmąkart istorijoje jie pastebėjo plazmos čiurkšlę ties įvykių horizontu. Visus savo stebėjimų rezultatus mokslininkai aprašė recenzuojamame žurnale „Science“.

„Mūsų rezultatas – pirmasis istorijoje šviesos kreivės stebėjimo per 30 aktyviausių dienų atvejis“, – savo tyrimą trumpai nusakė Johnso Hopkinso universiteto mokslininkas Sjoertas van Velzenas, darbą atlikęs kartu su kolegomis.

„Tai yra pirmas kartas, kai matėme viską nuo žvaigždės sunaikinimo, po kurio į juodąją bedugnę nutįso kūgio pavidalo nuotėkis, dar vadinamas čiurkšle. Matėme, kaip šis procesas vystosi per kelis mėnesius“, – sakė astronomas.

Į juodąją bedugnę įsiurbta žvaigždė buvo maždaug mūsų Saulės dydžio. Ją surijo ASASSN-14li pavadinta juodoji bedugnė, pirmąkart Ohajo valstijos universiteto mokslininkų pastebėta 2014 metais. S. van Velzenas su kolegomis greitai nukreipė jiems prieinamus radijo, rentgeno ir optinio spektro teleskopus į naujai atrastą kosminę dramą, kurios vaizdas mus pasiekė po 300 mln. metų nuo paties įvykio.

Ankstesni juodųjų bedugnių maitinimosi stebėjimai buvo pradedami praėjus metams nuo paties maitinimosi proceso pradžios. O šiuo atveju mokslininkai buvo pakankamai operatyvūs, kad užfiksuotų žybtelėjimą – plazmos pliūpsnį, išspjautą iškart po to, kai žvaigždė peržengė juodosios bedugnės įvykių horizonto ribą.

„Juodosios bedugnės vykdomas žvaigždės sunaikinimas yra nuostabiai sudėtingas – esame labai toli nuo šio proceso supratimo. Visais ankstesniais atvejais bandant užfiksuoti šiuos pliūpsnius mokslininkai, taip pat ir aš, pavėluodavo“, – savo pareiškime teigė S. van Velzenas.

Astronomai mano, kad supermasyvios juodosios bedugnės tūno praktiškai visų galaktikų centruose – taip pat ir mūsiškės Paukščių tako galaktikos viduryje. Jų galinga gravitacija įtraukia per daug priartėjusius objektus. Tačiau jos „nesiurbia“ tų objektų iš tolo. Be to, juodosios bedugnės dažnai traukia dujas ir dulkes iš savo artimiausios aplinkos.

Juodųjų bedugnių gravitacija yra tokia stipri, kad iš įtraukia netgi šviesą – dėl to tiesiogiai stebėti šių objektų neįmanoma. Tačiau tokioms bedugnėms ryjant materiją, ši kartais sugieda paskutinę savo giesmę, išmesdama šviesos, radijo bangų ar plazmos pliūpsnį, kuris sugeba įveikti juodosios bedugnės gravitaciją.

Komentarai (0)