Grupė mokslininkų teigia aptikę įrodymų, kad netoli Paukščių Tako centro gali egzistuoti tarpinės masės juodoji skylė.

Šis juodųjų skylių tipas yra tarpinis tarp žvaigždinių ir supermasyvių; teigiama, kad šios kandidatės masė gali būti apie 100 tūkstančių Saulės masių.

Jos egzistavimo įrodymas – vieno neįprasto dujų debesies stebėjimai ir skaitmeniniai modeliai. Dujų debesis atrodo kompaktiškas, tačiau jį sudarančios dujos nuo mūsų tolsta labai įvairiais greičiais – tarp lėčiausių ir greičiausių skirtumas siekia net 100 km/s.

Tokį judėjimą galima būtų paaiškinti tuo, kad debesis neseniai praskrido pro tarpinės masės juodąją skylę, kurios gravitacija jį ištempė ir įgreitino. Dabar debesis yra išsitempęs į labai pailgą, bet tolsta tiksliai nuo mūsų, todėl matome jį kaip kompaktišką. Tyrimo rezultatai „arXiv“.

Šioje vietoje pridėsiu savo komentarą, kad manęs šis įrodymas visiškai neįtikina. Pagal jų skaičiavimus, debesis turėjo pralėkti arčiau nei per 0,1 parseko nuo juodosios skylės. Turint omeny, kad debesies dydis yra apie 3 parsekus, nemaža dalis debesies dujų (praktiškai apie pusę) turėjo likti pririšta prie juodosios skylės, į ją kristi ir smarkiai spinduliuoti.

Visa tai įvyko ne seniau, nei prieš milijoną metų; nurodytos masės juodoji skylė gali ryti medžiagą ne sparčiau, nei dviejų tūkstantųjų Saulės masių per metus sparta, kitaip tariant, ji galėjo suvalgyti ne daugiau nei apie du tūkstančius Saulės masių dujų. Debesies masė yra apie 4000 Saulės masių, taigi panaši masė turėjo likti ir prie juodosios skylės, vadinasi juodoji skylė vis dar turėtų būti maitinama.

Tai, kad modelio prognozuojamoje vietoje neaptiktas joks rentgeno spindulių šaltinis, reiškia, kad ten medžiaga gali būti ryjama ne sparčiau, nei 10^-14 Saulės masių per metus, daugybę eilių lėčiau, nei maksimali įmanoma (ir tikėtina) sparta. Taigi džiaugtis tarpinės masės juodosios skylės atradimu tikrai nereikėtų.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Konstanta.lt

Autoriai: Kastytis Zubovas

Komentarai (0)