Mokslininkas tvirtina, kad gyvybė kosmose bus visai nepanaši į mūsų įsivaizduojamą: laukia didelė staigmena? ()
Mūsų susidomėjimas ateiviais yra nepaneigiamas - žmonija apie nežemiškąsias civilizacijas kuria filmus, rašo mokslinės fantastikos knygas bei, visi žinome, šiuo klausimu mėgsta kurti įvairias sąmokslo teorijas. Žmonių vaizduotėje gajus ateivio paveikslas yra žalias padaras, turintis dvi kojas, dvi rankas bei didžiulę galvą. Taip pat, nepamirškime, gigantiškų (būtinai juodos spalvos) akių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau Fergus‘ą Simpson‘ą, Barselonos Universiteto kosmologą, toks plačiai paplitęs įsivaizdavimas apie ateivių išvaizdą, kaip realybėje egzistuojantį fenomeną, neįtikina. Šis mokslininkas jau kurį laiką svarsto svarbų aspektą apie ateivių fiziologiją – jų masę. Tiesą sakant, šis mokslininkas šiuo klausimu publikavo straipsnį „Gyvybės prigimtis gyvenamose planetose“.
Šiame straipsnyje mokslininkas naudoja matematinį modelį, kuriame laikomasi nuostatos, jog gyvybė visur išlaiko tam tikrus energijos taupymo dėsnius.
„Visoje gyvūnų karalystėje, gyvybės rūšis, kurios yra fiziškai didesnės nei kitos, gyvenamoje planetoje neišvengiamai turi mažesnę individų populiaciją“ - teigia mokslininkas. Tiesiog, dideliems gyvūnams reikia labai daug energijos, todėl yra kur kas rečiau sutinkami, nei smulkesni gyvūnai.
Pasak tyrinėtojo, Žemės planeta šiuo klausimu „yra viso labo atsitiktinis mėginys iš begalės pavyzdžių Visatoje“. Mūsų planetoje iš tiesų gyvena daug daugiau smulkių gyvybės rūšių, nei, tarkim tokio dydžio kaip drambliai ar žmonės. Pavyzdžiui, grubiai tariant, žmonių populiacija šiuo metu yra 7.5 mlrd. Tačiau tai atrodo juokinga, palyginus žmonijos populiaciją su skruzdėlių populiacija - manoma, kad šių mažų padarėlių skaičius Žemėje siekia apie 10 kvadrilijonų. Tačiau tuo pačiu, dramblių populiacija nė iš tolo neprilygsta žmonių populiacijai.
Tad spėliojant, kokie galėtų būti ateiviai, pirmiausia reikia blaiviai įvertinti jų dydį. Gyvūnų dydį labai stipriai lemia gimtosios planetos dydis – kuo planeta didesnė, tuo jos gravitacija stipresnė. Prie stiprios gravitacijos gyvūnams labiau apsimoka būti mažiems, nei dideliems. Tuo tarpu mažose planetose su silpna gravitacija gyvūnai gali užaugti labai dideli.
Anot mokslininko, didžioji dauguma planetų, kurios yra potencialiai apgyvendintos, pagal dydį yra labiau panašios į Marsą nei į Žemę, kuri beveik du kartus didesnė už mūsų raudonąją kaimynę. Tai savo ruožtu reiškia, jog trauka tokiose planetose yra mažesnė, todėl jose gali evoliucionuoti kur kas didesni gyvūnai ir dėl to nepatirti didelių energijos nuostolių.
Ar tai reiškia, kad statistiškai protingų civilizacijų atstovų masė yra daug didesnė nei vidutinio žmogaus? Jei Visatoje esančios planetos su gyvybės formomis statistiškai yra mažesnės nei Žemės planeta, kosmologas Fergus Simpson daro išvada, jog visos protingos civilizacijos turėtų panašią arba didesnę nei 300 kg masę. Palyginimui, tiek sveria baltasis lokys. Tuo tarpu, žmonės, kurie sveria 300 kg., turi stiprų nutukimą, kuris priskiriamas prie mirtingumo rizikos.
Dauguma išvadų apie nežemiškų civilizacijų atstovus yra viso labo žmonių vaizduotės vaisius, padiktuotas mūsų egocentriškos psichologijos. Mūsų troškimas, kad mūsų artimieji būtų panašus į mus, turėtų panašų mąstymą bei ideologijas, panašu, taip pat taikomas ir visiškai egzotiškiems dalykams, tokiems kaip ateiviai.
Todėl ir būtų įdomu pasvarstyti, o kas būtų, jei pirmojo kontakto metu sutiktos protingos būtybės būtų visai ne į mus panašūs humanoidai, o didžiuliai, ūgiu ir svoriu keletą kartų pranokstantys baltieji lokiai?