Viena asteroidų šeima, kuri dalijasi Marso orbita, gali būti pačios planetos fragmentai, išmesti į kosmosą po kažkokio susidūrimo, atskleidžia vienas tyrimas.

Jie taip pat gali tapti patraukliu taikiniu nepilotuojamoms ar net pilotuojamoms misijoms, rašo iflscience.com.

Marso Trojos asteroidai yra tie, kurie skrieja arba kybo priešais planetą jos orbitoje, panašiai kaip Jupiterio trojėnai. Tačiau jų kilmė yra gaubiama paslapties: vieni sako, kad jie atklydo iš asteroidų žiedo, antri mano, kad jie atsirado tiesiogiai nuo kitų smūgių.

Naujausias tyrimas, kuriam vadovavo Davidas Polishookas iš Masačusetso technologijų instituto, paremia pastarąją teoriją.

Mokslininkai analizavo septynis iš devynių Trojos asteroidų, kurie priklauso Eurekos spiečiui, pavadintam pagal didžiausią šios grupės asteroidą „5261 Eureka“.

Manoma, kad šis spiečius susiformavo maždaug prieš 1 mlrd. metų, nors pačios uolienos gali būti iš Saulės sistemos apyaušrio.

Savo studijoje mokslininkų komanda teigia, kad šis spiečius gali būti sudarytas iš smūgio nuolaužų nuo pačios Marso mantijos. Taip manyti verčia daug olivino turinti asteroidų sudėtis: olivinas asteroiduose yra retas, bet įprastas nuo didžiausių smūgių atsiradusiems Marso baseinams.

Meteoritai, kurie atklysta nuo Marso, taip pat turi panašią sudėtį.

„Pasitelkdami skaitmenines simuliacijas, mes parodome, kad Marso trojėnai veikiausiai yra smūgio išmetalai iš paties Marso, o ne daug olivino turintys asteroidai, atnešti iš pagrindinio asteroidų žiedo“, - rašė mokslininkai.

Koks tiksliai tai galėjo būti smūgis, neaišku. Tačiau mokslininkai pažymi, kad jis galėjo būti panašus į milžinišką susidūrimą, nuo kurio susidarė didžiulė įduba, apimanti didžiąją dalį šiaurinio Marso pusrutulio ir vadinama Šiauriniu baseinu. Skaičiuojama, kad šią įdubą palikusio objekto skersmuo galėjo siekti nuo 1600 iki 2700 km.

Vienintelę problemą kelia klausimas, kaip ši smūgio medžiaga pateko į orbitą ir pradėjo sekti paskui ar skrieti planetos priešaky. Mokslininkai kelia versiją, kad taip galėjo įvykti dėl Marso orbitos „šuolių“, kuriuos, formuojantis Marsui, kėlė kitų planetų gravitacinė trauka.

Bene labiausiai jaudinantis šio tyrimo aspektas yra tas, kad šie asteroidai gali tapti kur kas paprastesne misijų kryptimi negu pats Marsas. Taigi, jei norėtume į Žemę pargabenti Marso mėginį, mums pakaktų aplankyti vieną iš šių Trojos asteroidų ir nereikėtų nusileisti ant pačios planetos.

Šiuo metu kaip tik analizuojamos galimybės surengti vieną misiją į Jupiterio trojėną, pavadinimu Lucy.

Komentarai ()