Ką parodė „Apollo“ astronautų Mėnulyje palikti seismografai? Žemės palydovas turi paslapčių, kurios gali kelti pavojų astronautų gyvybei - „skambėjo tarsi varpelis“ ()
Žemės drebėjimai nėra retas reiškinys (bent jau kalbant pasauliniu mastu), todėl pranešimai apie žemės drebėjimus nebestebina. Logiškai mąstant, kitose planetose tokie drebėjimai taip pat turėtų vykti. Žinoma, joks žmogus dar nebuvo apsilankęs jokioje kitoje planetoje – tačiau buvo Mėnulyje!
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Notrdamo universiteto civilinės inžinerijos ir geologijos mokslų profesorius Clive‘as R. Nealas ir jo komanda išanalizavo „Apollo“ misijų Mėnulyje duomenis iš praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Šie duomenys atskleidė, kad Mėnulis taip pat yra seismiškai aktyvus.
Tarp 1969 ir 1972 metų „Apollo“ astronautai aplink savo nusileidimo vietą Mėnulyje buvo pastatę seismometrus. Šie seismometrai siuntė duomenis į Žemę, kol galiausiai 1977 metais buvo išjungti. Ką jie atskleidė?
Mėnulyje yra keturių skirtingų pobūdžių drebėjimai : 1) gilieji drebėjimai, vykstantys maždaug 700 kilometrų gylyje; 2) vibracijos, kurias sukelia nukritę meteoritai; 3) terminiai (šiluminiai) drebėjimai, kuriuos sukelia sustingusios plutos plėtimasis, kai po itin žemos naktinės temperatūros Saulei tekant ima pluta šilti; 4) paviršiniai drebėjimai, vykstantys maždaug 20-30 kilometrų gylyje.
Pirmieji trys drebėjimai yra pakankamai nedideli ir nekeliantys pavojaus. O štai paviršiniai drebėjimai yra pakankamai stiprūs. Tarp 1972 ir 1977 metų „Apollo“ seismometrai užfiksavo 28 tokius drebėjimus, o keli iš jų buvo 5,5 balo pagal Richterio skalę.
5 balų stiprumo drebėjimai Žemėje yra pakankamai stiprūs, kad pajudintų baldus bei perskeltų gipsą. Negana to, Mėnulio paviršiniai drebėjimai truko ilgą laiko tarpą – daugiau nei 10 minučių, o tai C. R. Nealas apibūdino taip: „Mėnulis skambėjo tarsi varpelis“.
Žemėje drebėjimai dažniausiai nurimsta jau po pusės minutės. Anot, C. R. Nealo, taip yra dėl cheminės erozijos – vanduo suminkština uolieną bei išplečia įvairių mineralų struktūras. Kai žemės drebėjimo sukelta energija pereina per tokią struktūrą, ši veikia tarsi kempinė ir sugeria bei numalšina vibracijas. Anot profesoriaus, net ir stipriausi žemės drebėjimai nurimsta per 2 minutes.
O štai Mėnulis yra sausas, vėsus ir kietos struktūros, tarsi akmens gabalas – dėl tos priežasties Mėnulis ima vibruoti tarsi kamertonas. Net kai drebėjimas ir nėra intensyvus, jis tęsiasi ir tęsiasi. O esant Mėnulyje tai turėtų didesnę įtaką, nei drebėjimo stiprumas
Gyvenant Mėnulyje, visi pastatai turėtų būti lanksčios struktūros – kad kilus drebėjimui neatsirastų skilimai. Be to, reikėtų išsiaiškinti, kiek pakartotinių drebėjimų gali atlaikyti tokios struktūros.
Kas sukelia paviršinius drebėjimus? Ir kur jie įvyksta? C. R. Nealas sako, kad tiksliai nėra žinoma. Mat „Apollo“ seismometrai buvo vienoje, gana nedidelėje teritorijoje – todėl sunku pasakyti, kuriose Mėnulio vietose vyksta drebėjimai. Tiesa, mokslininkai mano, kad daugiausiai drebėjimų gali kilti ties didelių kraterių kraštais bei mažesniuose krateriuose. Taip pat šie drebėjimai gali vykti Mėnulio ašigaliuose – tačiau tam patvirtinti mokslininkams dar gerokai trūksta žinių.
C. R. Nealas ir jo komanda ateityje ketina teikti pasiūlymus įvairiuose Mėnulio regionuose išdėstyti apie 10-12 seismometrų, kurie rinktų duomenis bent 3-5 metus. C. R. Nealas mano, kad tai yra reikalinga norint atrasti saugiausias vietas Mėnulio bazių įkūrimui.
O tai gali būti tik pradžia – anot C. R. Nealo, drebėjimai greičiausiai vyksta ir kitose planetose, o Mėnulis būtų tarsi bandomasis triušis tokiems tyrinėjimams.
Parengta pagal NASA.
