NASA jau bando dvi visiškai naujas kosminių kelionių technologijas: ličio jonų variklius ir pozitronų sintezės variklius (Video) (4)
Kosminiai laivai kol kas skraido naudodami cheminiu kuru varomas raketas. Ši technologija yra moraliai pasenusi, labai brangi ir neefektyvi. Ir nors išmanūs sprendimai, pavyzdžiui pasinaudojimas planetų gravitacija manevrams atlikti, leidžia pasiekti daugiau nei pusės milijono kilometrų per valandą greitį, tai tikrai nėra ilgalaikėje perspektyvoje geriausias, ar net tenkinantis, sprendimas, mat visi manevrai reikalauja daug laiko. SpaceX planuoja kitą būdą pagerinti raketų darbą – papildyti jas kuru orbitoje; tokiu būdu kompanijos planuojamos raketos BFR skrydis į Marsą galėtų sutrumpėti nuo pusmečio iki 40 dienų. Bet ir tai – ne riba.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šiuo metu NASA bando dvi visiškai naujas raketų varymo sistemas: ličio jonų variklius ir pozitronų sintezės variklius. Pirmieji yra jau dabar naudojamų joninių variklių atmaina, tačiau žymiai efektyvesnė.
Naujųjų joninių variklių pagrindinė dalis būtų daugiau nei šimto metrų skersmens burė, sudaryta iš fotovoltinių elementų, panašių į Saulės baterijas. Ultravioletinių spindulių lazeris, šviečiantis į šią burę, galėtų dešimčių astronominių vienetų atstumu perduoti jai dešimties megavatų galią. Gaunama energija būtų naudojama medžiagai jonizuoti ir erdvėlaiviui stumti į priekį. Toks erdvėlaivis galėtų pasiekti iki 40 astronominių vienetų per metus greitį; kitaip tariant, kelionė iki Plutono jam užtruktų tik metus, ir nereikėtų jokių skrydžių pro kitas planetas, pasinaudojant jų gravitacija pagreitėjimui.
Antroji technologija remiasi pozitronų ir vandenilio izotopo deuterio sinteze. Pozitronai, sąveikaudami su deuteriu, išmeta elektringus vandenilio branduolius, kurie gali stumti erdvėlaivį į priekį. Tuo tarpu neutronai, išlėkę iš deuterio, gali stabilų kriptono izotopą paversti radioaktyviu, kuris vėliau išskiria pozitroną ir reakcija tęsiasi toliau. Toks reakcijų ciklas nėra energetiškai našus – jo nebūtų įmanoma panaudoti elektros energijai gaminti Žemėje – tačiau išmetami protonai ir pozitronų gamyba vietoje daro jį patrauklų kosminėms kelionėms.
Iš principo ši technologija taip pat leistų pasiekti 40 AU per metus greitį, arba dar didesnį – taip galėtume kalbėti netgi apie tarpžvaigždines keliones.
Kol kas abi technologijos yra tik prototipų stadijoje, bet su NASA finansavimu jos gali tapti realybe per 10-20 metų.
