Lietus Saulėje: kaip tai gali būti? ()
Saulės atmosferoje vyksta įvairūs sudėtingi reiškiniai, tarp jų – ir medžiagos apykaita, panaši į vandens apytakos ratą Žemėje. Tik Saulėje judanti medžiaga yra plazma, ypatingai įkaitintos dujos, kurių atomai netekę bent dalies elektronų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Plazma sąveikauja su magnetiniu lauku ir seka jo linijomis. Jau seniai žinoma, kad vienas iš apykaitos procesų yra plazmos lietus – palyginus vėsių plazmos gumulų kritimas iš Saulės vainiko ant jos paviršiaus. Lietaus formavimosi supratimas padėtų paaiškinti ir vainiko temperatūrą, kuri yra 200 kartų aukštesnė, nei Saulės paviršiaus.
Dabar pristatyta Saulės dinamikos observatorijos (SDO) teleskopų surinktų duomenų analizė, rodanti, kad lietus formuojasi mažose magnetinio lauko kilpose. Iki šiol buvo manoma, kad pagrindinis lietaus šaltinis turėtų būti vadinamieji „šalmo srautai“, pailgos didžiulės struktūros, gerai matomos Saulės užtemimų metu. Visgi paaiškėjo, kad šalmo srautuose lietus nesiformuoja.
Kilpos, kuriose aptiktas lietus, yra iki 100 tūkstančių kilometrų aukščio, tuo tarpu šalmo srautų aukštis gali siekti kelis milijonus kilometrų. Skaičiavimai rodo, kad plazma, kylanti kilpomis ir vėliau formuojanti lietų, turi būti įkaitinama apatiniame kilpos dešimtadalyje; vėliau ji šią energiją perduoda Saulės vainiką sudarančiai medžiagai.
Taigi šis atradimas apriboja aukštį, kuriame vyksta pagrindinis vainiko medžiagos kaitinimas, iki 10 tūkstančių kilometrų nuo Saulės paviršiaus. Taip pat atrasta, kad kai kurie lietaus lašai formuojasi ne uždarose kilpose, o ant magnetinio lauko linijų, nusidriekiančių tolyn į tarpplanetinę erdvę. Dalis plazmos, patekusios ant šių linijų, pabėga nuo Saulės ir formuoja Saulės vėją, taigi Saulės lietus yra susijęs ir su vėjo susidarymu.
Tyrimo rezultatai publikuojami Astrophysical Journal Letters.
Taip pat praeitą savaitę paskelbta apie tankių, tik jau karštų, gumulų aptikimą Saulės vėjyje. Šios struktūros aptiktos dar 1974-1976 metais surinktuose duomenyse, išnagrinėjus juos iš naujo ir atmetus pačių Helios zondų veikimo įvestus periodinius signalus. Gumulai sklinda maždaug kas 90 minučių, bet kol kas neaišku, ar tai vyksta nuolatos, ar tik trumpalaikiais pliūpsniais, kuriuos pagavo Helios.
Kiti Saulės stebėjimų zondai tokių gumulų neužfiksavo, bet jie nebuvo tam skirti. Atsakyti į klausimus apie gumulų kilmę ir savybes padės Parker saulės zondas, po truputį artėjantis prie mūsų žvaigždės ir tyrinėsiantis ją iki 2026 metų.
Tyrimo rezultatai publikuojami JGR Space Physics.
