Manote, kad pas mus prasti orai? Štai ką reiškia iš tikro žiaurios stichijos ()
Nuo sieros rūgšties lietaus iki viršgarsinių metano vėjų – kad išgyventumėte orus kitose planetose, jums prireiktų daugiau nei neperšlampamos striukės ir kremo nuo saulės su SPF 50, rašo bbcaerth.com.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mes dažniai skundžiamės prastais orais čia, Žemėje; ypač dėl to, kad orai mūsų planetoje tampa vis ekstremalesni. Tačiau ką reikėtų daryti, jeigu mums tektų per savaitgalio išvyką tverti 8690 kilometrų per valandą vėjo gūsius ar tokią karštą temperatūrą, kuri išlydo varį?
Prastais orais pasižymi ne tik mūsų planeta, tačiau mūsų kosmoso platybėse esančiose planetose jie gerokai ekstremalesni.
Pradėkime nuo arčiausiai mūsų esančios Veneros – labiausiai nesvetingos planetos mūsų Saulės sistemoje. Iš esmės Venera yra biblinis pragaras. Jos tirštą atmosferą daugiausia sudaro anglies dvideginis, o atmosferos slėgis čia yra 90 kartų didesnis nei Žemėje. Ši atmosfera sutraukia didžiąją dalį Saulės skleidžiamos radiacijos, o tai reiškia, kad temperatūra Veneroje gali pasiekti iki 460 laipsnių Celsijaus. Taigi, jeigu čia atsidurtumėte, per kelias sekundes būtume sutraiškyti ir išvirti.
Jeigu tai neatrodo pakankamai skausminga, tuomet reiktų pridėti, kad Veneroje lyja itin ėdria sieros rūgštimi. Dėl šios planetos ekstremalios paviršiaus temperatūros toks lietaus išgaruoja dar nepalietęs paviršiaus. Veneroje taip pat yra ir sniego. Tik, žinoma, ne tokio, kaip mes jį pažįstame: Veneros sniegas yra jos atmosferoje išgaravusių metalų likučiai.
Kitame Saulės sistemos gale yra dujų milžinės Uranas ir Neptūnas. Pastarasis yra toliausiai nuo mūsų nutolusi planeta, kurioje yra sušalusių metano debesų ir šėlsta stipriausi Saulės sistemoje vėjai. Dėl šios planetos topografijos, kuri yra gana plokščia, nėra nieko, kas galėtų sulėtinti šiuos viršgarsinius metano vėjus, kurių greitis gali pasiekti iki 2414 kilometrų per valandą.
Atsidūrę šioje planetoje išgirstumėte ne tik viršgarsinį vėją, bet ir galėtumėte išvysti deimantų lietų, kuris susiformuoja jos atmosferoje suspaudus anglį. Tiesa, į kaktą jums joks deimantas nepataikytų, nes atsidūrę šioje planetoje akimirksniu sušaltumėte. Voriko universiteto mokslininkas Tomas Loudenas yra tarsi intergalaktinis sinoptikas, kurio darbas yra nustatyti, kokios atmosferinės sąlygos yra kitose planetose.
„Viršutinė Veneros atmosfera iš tiesų yra viena iš labiausiai tinkamų gyventi Saulės sistemoje, išskyrus Žemę“, – sakė jis. Virš sieros rūgšties debesų yra tam tikras taškas, kur slėgis yra beveik toks pat kaip ir Žemėje.
„Toje atmosferoje kvėpuoti negalėtume, tačiau galėtume įsivaizduoti, jog esame dideliame karšto oro balione ar kažką panašaus, pripildytą Žemės atmosferos. Ir jeigu būtumėte užsidėję deguonies kaukę, apsivilkę marškinėlius ir mūvėtumėte šortus, turėtumėte jaustis visai neblogai“, – sakė jis.
T. Loudeno specializacija yra egzoplanetos – planetos, esančios už Saulė sistemos ribų, ypač viena, charizmatiškai pavadinta HD 189733b. Ši tamsiai mėlyna planeta yra maždaug už 63 šviesmečių nuo mūsų. Ji taip pat gali pretenduoti į planetos su ekstremaliausiomis meteorologinėmis sąlygomis titulą.
Ši planeta gal ir atrodo graži, tačiau oro sąlygos joje yra tiesiog siaubingos. Vėjo greitis čia gali viršyti 8000 kilometrų per valandą (palyginimui, didžiausias užfiksuotas vėjo greitis Žemėje buvo 407 kilometrai per valandą). Be to, ši planeta yra 20 kartų arčiau savo saulės nei mes, tad jos atmosferos temperatūra yra 1600 laipsnių Celsijaus, o tai prilygsta išsilydžiusios lavos temperatūrai.
„Uolienos mūsų planetoje čia pavirstų skysčiu ar dujomis“, – sakė T. Loudenas. Beje, čia lyja įkaitusiu stiklu. Pasak T. Loudeno, esama planetų, kurios savo dydžiu ir mase yra panašios į Žemę, ir jos sukasi aplink mažesnes žvaigždes, vadinamas raudonosiomis nykštukėmis. Ar jose galima gyventi, yra kitas klausimas. Tam, kad planetoje būtų pakankamai šilta ir būtų paviršinio vandens, ji turi būti „susijusi potvynio ir atoslūgio principu“ – kaip kad Mėnulis susijęs su Žeme. Tai reiškia, kad vienoje planetos pusėje būtų nuolatinė šviesa, o kitoje – nuolatinė naktis.
„Kompiuterinio modeliavimo metu mes gauname uraganinio lygio įvykių tarp dieninės ir naktinės pusių. Bet koks skystas vanduo vienoje pusėje išgaruotų ir virstų debesimis, kurie būtų nupūsti į naktinę pusę ir sušaltų ir iškristų sniegu. Turėtume dykumą vienoje pusėje ir arktį kitoje“, – paaiškino ekspertas. Tad, niekur nėra geriau nei namuose.