Ankstyvą 2017 metų balandžio 28 d. rytą dangų virš Kioto miesto Japonijoje nušvietė gana nedidelis ugnies kamuolys. O dabar, atlikus išsamią meteorų stebėjimo duomenų analizę, mokslininkai nustatė, jog šis trumpalaikis šviesulys buvo daug didesnio asteroido dalis. Ir šis asteroidas gali kada nors smogti Žemei, rašo „Science Alert“.

Virš Japonijos stebėtas asteroidas iš tiesų buvo tik „trupinėlis“. Meteorų stebėjimo projekto „SonataCo“ duomenis analizavę mokslininkai nustatė, kad objektas į atmosferą pateko sverdamas vos apie 30 gramų ir būdamas 1 centimetro skersmens. Bet astronomus domina ir tokie meteorai – jie gali pateikti daugiau žinių apie didesnius objektus, nuo kurių kažkada atskilo. Ir šiuo atveju mokslininkams pavyko ši mažutį akmenėlį akmenėlį susieti su asteroidu, vadinamu 2003 YT1.

2003 YT1 yra dvinaris asteroidas. Jį sudaro vienas didžiulis apie 2 km skersmens akmuo, aplink kurį sukasi 210 metrų ilgio uoliena. Tikimybė, kad šis 2003 metais atrastas objektas per artimiausius 10 milijonų metų rėšis į Žemę, yra 6 procentai. Dėl tokios tikimybės mokslininkai jį priskiria „potencialiai pavojingų objektų“ kategorijai. Nors vargu ar galima tikėtis, kad jis bus pavojingas mums, šiuo metu gyvenantiems žmonėms.

Šis asteroidas 2017 metais prie Žemės net nebuvo prisiartinęs, tad ryšys tarp Kioto meteoro ir 2003 YT1 nėra labai aiškus. Tačiau mokslininkai išanalizavo meteoro judėjimo kelią dangumi ir sugebėjo išskaičiuoti, kaip jis judėjo iki patekimo į atmosferą. Ir tai leido jiems padaryti gana užtikrintą išvadą, jog akmenėlis atskilo nuo didžiojo asteroido.

Mokslininkai sakė, jog nėra tikri, kaip įvyko akmenėlio ir 2003 YT1 skilimas, tačiau jie įsitikinę, kad jis ilgą laiką priklausė didesnei dulkių uodegai, kuri kažkada buvo numesta nuo asteroido. Ir pateikė kelis potencialius paaiškinimus. Gali būti, kad mikrometeoritai nuolat bombarduoja didesnįjį dvinarės sistemos asteroidą ir tarsi sieną čaižančios kulkos nuo jo nuolat atskėlinėja nedidelius fragmentus. Gali būti, kad dėl kaitros skilo vienas iš asteroido paviršių, o skilimo metu į kosmosą buvo išspjauta nemažai smulkių fragmentų.

Dar vienas scenarijus nurodo, kad nuolaužos tiesiog „neprikibo“ prie asteroido jo sistemos formavimosi metu.

Dauguma žmonių linkę įsivaizduoti, kad asteroidai yra didžiulės, masyvios uolienos – gerokai didesnės žemiškų akmenų versijos. Tačiau 2003 YT1, anot autorių, labiau primena „akmenų krūvą“ - sankaupą uolienų, kurias arti viena kitos laiko gravitacija. Per pastaruosius 10 000 metų dėl gravitacijos susidarė dvi viena apie kitą besisukančios akmenų krūvelės. Jėgos, traukiančios individualius asteroido fragmentus vieną prie kito, veikiausiai yra labai silpnos, o vienai krūvai chaotiškai besisukant apie kitą su poros valandų trukmės orbita galėjo įvykti fragmentų susidūrimų ir išmetimų į tolimesnę kosminę erdvę.

Bet esama ir egzotiškesnių fragmento atsiskyrimo paaiškinimų variantų. Gali būti, kad nuo vienos iš šių sankaupų paviršių sublimuojasi (iš ledo iškart garais virsta) vanduo, kuris atvirame kosmose vėl tampa ledo gabalėliais, tačiau šis ir kiti paaiškinimai yra mažiau tikėtinas.

Kol kas žinome, kad ant Žemės yra nukritusi maža didelio asteroido dalis. Ir ta dalis tikriausiai priklausė srautui kitų mažesnių dalių, kurios kažkada taip pat gali patekti į Žemės atmosferą – visai nepastebėtos. O kažkada tolimoje ateityje paskui savo mažuosius fragmentus gali atskrieti ir didysis asteroidas. Tokio smūgio nepastebėti būtų neįmanoma.

Mokslinė meteoro kelio analizė aprašyta, tačiau dar nėra recenzuota. Juodraštinį straipsnio variantą, publikuotą spalio 16 dieną, galima perskaityti svetainėje. „ArXiv“.

Komentarai ()