Tai gali atrodyti kaip planas, kurį galėjo sugalvoti tik Bondo filmo blogiukas, tačiau dešimtajame dešimtmetyje grupė Rusijos mokslininkų ir inžinierių sugalvojo būdą, kaip nukreipti Saulės šviesą iš kosmoso atgal į Žemę.

Veikdamas kaip milžiniškas veidrodis, prietaisas buvo skirtas prailginti dienos šviesą, suteikti Saulės energiją kolektoriams ir, galbūt, vieną dieną varyti kosminius laivus. Neįtikėtina, bet trumpą laiką, tai iš tikrųjų veikė.

Kosminių veidrodžių panaudojimo idėją 1929 m. pirmą kartą pasiūlė vokiečių fizikas Hermanas Oberthas.

Obertas norėjo sukurti ginklą, naudodamas 100 metrų pločio įgaubtą veidrodį, galintį atspindėti Saulės spindulius į koncentruotą Žemės tašką, galintį sudeginti ištisus miestus ir netgi išvirti vandenynus.

Naciai iš pradžių rodė didelį susidomėjimą šiuo vadinamuoju „Saulės ginklu“, tačiau vėliau nusprendė, kad yra paprastesnių būdų sudeginti miestus.

Ši koncepcija buvo pamiršta, kol po pusės amžiaus, devintojo dešimtmečio pabaigoje, sovietų inžinierius Vladimiras Sergejevičius Syromyatnikovas pamatė galimybę kosmoso veidrodžius naudoti kaip Saulės bures.

Siromyatnikovas susidomėjo Saulės burėmis – erdvėlaivių varomuoju metodu, kuris naudoja Saulės ir tolimų žvaigždžių spinduliuotės slėgį, kaip burinis laivas išnaudoja vėjų jėgą plaukioti jūromis.

Saulės burės turi būti didžiulės, nes spinduliuotės slėgis yra labai silpnas, ir tik didžiulė burė gali sukurti pakankamai jėgos, kad kosminis laivas būtų varomas į priekį pastebimu greičiu. Pavyzdžiui, 800 metrų skersmens Saulės burė per 400 dienų galėtų nuskraidinti 2 tonų krovinį į Marsą.

Siekdamas paskatinti susidomėjimą Saulės burėmis, Syromyatnikovas pasiūlė, kad didelės atspindinčios burės galėtų būti naudojamos nukreipti Saulės šviesą atgal į Žemę, kad būtų apšviesti miestai ir dirbamos žemės, ypač tamsiuose poliariniuose regionuose.

Syromyatnikovas teigė, kad tai gali sumažinti elektros energijos sąnaudas apšvietimui ir prailginti prieblandą sodinimo ir derliaus nuėmimo sezono metu. Tai taip pat galėtų padėti gelbėjimo ir atkūrimo operacijose po stichinių nelaimių, tokių kaip žemės drebėjimai ir uraganai.

Projektas sukurti kosmoso veidrodį „Znamya“ (transparantas) buvo pradėtas devintojo dešimtmečio pabaigoje.

Net ir žlugus Sovietų Sąjungai Syromyatnikovas toliau dirbo prie projekto, o 1993 m. jis gavo galimybę išbandyti „Znamya“.

Finansuojamas Rusijos valstybinių korporacijų, Syromyatnikovas sukonstravo 20 m pločio mylaro lakštą, kurį buvo galima išskleisti iš centrinio mechanizmo ir paleisti iš kosminės stoties „Mir“.

1992 m. spalio mėn. kosminė raketa „Progress M-15“ pakilo iš Baikonūro kosmodromo ir išvedė „Znamya 2“ palydovą į orbitą. Tris mėnesius jis buvo prijungtas prie kosminės stoties „Mir“.

Galiausiai, 1993 m. vasario 4 d. naktį „Znamya“ buvo atskirtas nuo kosminės stoties ir išskleidė 20 m skersmens mylaro skydą.

Lėtai sukdamasis apie savo ašį (kad išcentrinės jėgos išlaikytų atšvaitą, nes jis neturėjo atraminio rėmo) palydovas „Znamya“ nukreipė šviesesnį nei Mėnulio pilnatis ir maždaug 5 km pločio šviesos spindulį į naktinį Žemės dangų, virš Atlanto vandenyno.

Šviesos spindulys, judėdamas 8 km/val. greičiu, kirto pietų Prancūziją, Šveicariją, Vokietiją, Čekiją, Lenkiją ir galiausiai išnyko ankstyvoje ryto šviesoje Baltarusijoje.

Deja, tą dieną buvo debesuotas oras ir nebuvo daug liudininkų ant žemės, mačiusių spindulį. Nors keli stebėtojai ant žemės pranešė, kad mato tik ryškų šviesos pulsą, tarsi sklistų iš žvaigždės, orbitoje esantys astronautai teigė, kad jie gali matyti ir sekti blankią šviesą.

Eksperimentas truko tik kelias valandas, po to palydovas buvo išvestas iš orbitos ir sudegė atmosferoje.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()