Fosilijos - apgavikės: kaip šie junginiai apsunkina gyvybės paieškas Marse? ()
Gali būti, kad Marse kadaise egzistavo gyvybė. Jei taip, jos pėdsakai greičiausiai bus kokios nors fosilijos uolienose. Gali būti, kad marsaeigis Perseverance aptiks fosilijas primenančių uolienų gabaliukų. Ar tai būtų vienareikšmiški praeities gyvybės įrodymai? Visai nebūtinai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Deja, įvairūs negyvybiniai procesai taip pat gali sukurti struktūras, kurių forma primena mikroorganizmų fosilijas.
Kartą astrobiologai jau susidūrė su panašia problema: 1984 metais Antarktidoje aptiktas Marso meteoritas Allan Hills 84001. Keturių milijardų metų amžiaus uolienoje rasta bakterijų fosilijas primenančių 20-100 nanometrų ilgio darinių. Vėliau nustatyta, kad tokias struktūras gali sukurti ir negyvybiniai procesai, be to, fosilijos buvo mažesnės už bet kokią žinomą bakteriją, taigi mokslininkai gana vieningai sutaria, jog Alan Hills 84001 dariniai nėra gyvybės požymis. Ateityje panašūs klausimai gali būti tik aštresni ir sunkiau atsakomi.
Naujame straipsnyje du mokslininkai apžvelgia šiuo metu žinomus negyvybinius procesus, kurie gali sukurti struktūras, panašias į fosilijas. Pagrindinis apžvalgos teiginys – nesvarbu, kokią mikroorganizmo fosiliją paimsime, galime rasti bent vieną negyvybinį procesą, kuriantį analogiškai atrodančias struktūras. Dažnai tai yra įvairūs kristalų augimo procesai, bet ne tik. Viena tokių junginių grupė vadinama cheminiais sodais – jie dažnai primena fraktališkus augalus. Kiti, vadinami karbonatų-silicio biomorfais, gali atrodyti kaip spiralės, kirmelės ar netgi augalų lapai.
Anglies-sieros biomorfai dažnai atrodo daugmaž sferiški, tačiau sudaryti iš tiesių arba spirališkų atkarpų. Beveik visi šie dariniai randami panašiose ir panašaus amžiaus uolienose, kaip ir tikros fosilijos, atskirti juos dažnai galima tik kompleksiniais morfologijos (išvaizdos), cheminės sudėties, molekulių, mineralinės sandaros ir kitais tyrimais, nes pagal bet kurį vieną požymį šie junginiai gali sėkmingai apsimesti fosilijomis. Be to, autorių teigimu, šiandieninis supratimas apie cheminių „apsimetėlių“ įvairovę tikrai nėra pakankamas, kol kas jie nagrinėti nesistemingai.
Taigi bet koks galimos fosilijos aptikimas Marse turėtų būti vertinamas labai atsargiai, ypač kol neįmanoma atlikti detalių įvairiapusiškų tyrimų.
Apžvalga publikuojama Journal of the Geological Society.
