Grupė mokslininkų iš Makso Planko nežemiškos fizikos instituto pranešė aptikę išskriejančią iš tolimos galaktikos masyvią juodąją skylę. Galimybė, kad juodoji skylė iš galaktikos branduolio būtų išmesta į tarpgalaktinę erdvę, buvo numatyta teoriškai, tačiau tokio reiškinio iki šiol niekam nepavyko pastebėti.

Dauguma galaktikų savo branduoliuose turi masyvias juodąsias skyles. Jei tokios dvi galaktikos susiduria, jų branduoliuose esančios juodosios skylės priartėja viena prie kitos. Kurį laiką jos gali suktis viena apie kitą, panašiai kaip dvinarės žvaigždės. Sąveikaujant su aplinkinėmis žvaigždėmis ir dujomis, jų sukimosi greitis mažėja ir juodosios skylės dar labiau suartėja, kol galų gale įvyksta jų susiliejimas. Tokiu atveju turėtų būti sukuriamas toks galingas gravitacinių bangų pliūpsnis, kad naujai susidariusi juodoji skylė gali būti tiesiog išmesta iš galaktikos. Efektas čia panašus į šautuvo atatranką - kadangi gravitacinės bangos tokiu atveju spinduliuojamos daugiausiai viena kryptimi, pati juodoji skylė lekia į priešingą pusę.

Kaip sakė tyrimo grupei vadovavusi Stefanie Komossa iš Makso Planko nežemiškos fizikos instituto, „mes jau esame stebėję artėjančias viena prie kitos juodąsias skyles, bet paties susiliejimo dar niekuomet nematėme“. Šiuo atveju mokslininkams, jų teigimu, pavyko užfiksuoti tokio susiliejimo pasekmes – iš galaktikos 2650 km/s greičiu skriejančią didžiulę kelių šimtų milijonų Saulės masių juodąją skylę. Pasak S. Komossa, „tokiu milžinišku greičiu skriejančios juodosios skylės galaktikos gravitacinis laukas nebegali išlaikyti, todėl ji neišvengiamai atsidurs tarpgalaktinėje erdvėje“.

Atradimas buvo padarytas, peržiūrint Sloan skaitmeninės dangaus apžvalgos (SDSS – angl. Sloan Digital Sky Survey) kvazarų stebėjimo archyvą. Mokslininkai pastebėjo, kad kvazaras SDSS J0927+2943 pasižymi dviejų rūšių emisinėmis linijomis. Vienos iš jų yra labai siauros, o kitos plačios ir dar pastumtos į mėlynąją pusę tiek, kad tai atitinka jau minėtam 2650 km/s greičiui. Tai rodo, kad dujinis ir greitai besisukantis objektas tokiu greičiu tolsta nuo paties kvazaro. Labiausiai tikėtinas šio reiškinio paaiškinimas ir yra juodosios skylės išmetimas iš galaktikos – nors pačios juodosios skylės mes ir nematome, tačiau matome ją lydintį greitai besisukantį akrecinį dujų diską.

Kai kurių mokslininkų teigimu, ši interpretacija nėra vienintelė – gali būti ir taip, kad regėjimo linijoje tiesiog atsidūrė dvi ne viename nuotolyje esančios galaktikos. Ar S. Komossa grupei iš tikrųjų pavyko stebėti teoretikų numatytą reiškinį, turėtų paaiškėti po papildomų tyrimų - mokslininkai planuoja pasitelkti Hablo teleskopą ir „Chandra“ rentgeno spindulių observatoriją. Jei papildomi tyrimai patvirtins jų išvadas, tai gali turėti svarbių pasekmių galaktikų evoliucijos teorijai. Neabejotina, kad juodosios skylės ir galaktikos vystosi kartu, bet jei juodoji skylė palieka galaktiką, kyla klausimas, kaip tai gali atsiliepti pačios galaktikos tolimesnei raidai.

Straipsnis apie šį atradimą spausdinamas žurnalo „Astrophysical Journal Letters“ gegužės 10 d. numeryje.

Iliustracijoje: juodoji skylė išsviedžiama iš galaktikos dėl gravitacinių bangų pliūpsnio (MPE, HST ill.).

Komentarai (3)