Šimpanzės supranta ir aprauda mirtį (13)
Šimpanzės nurimsta ir nutyla stebėdamos kitos šimpanzės mirtį, o šimpanzės motinos savo mirusius mažylius ilgas savaites nešiojasi kartu, negalėdamos jų palikti, rašoma naujame moksliniame tyrime, kuriame buvo tiriama, kaip artimiausios žmogaus giminaitės žiūri į gentainių mirtį, rašo Livescience.com.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šimpanzės yra artimiausios žmogaus giminaitės, būtent todėl jų elgesys turi panašumų su žmonių elgesiu įvairiose situacijose, tarp jų ir mirties akivaizdoje, teigia mokslininkai. „Stebėdami jų elgesį po Pansy mirties supratome, kad šimpanzės mirusiam giminaičiui skiria kur kas didesnį dėmesį, nei manėme anksčiau“, – sakė mokslininkas Jamesas Andersonas, primatologas iš Škotijos universiteto. Netrukus po Pansy mirties beždžionės išsiskirstė. Liko tik jos dukra Rosie, kuri nuo motinos kūno nesitraukė visą naktį. „Mokslas pažymi kelis fenomenus, kurie išskiria žmogų iš kitų rūšių: tai gebėjimas samprotauti, kalbėti, naudoti įrankius, kultūriniai skirtingumas ir savimonė. Tačiau yra daugybė dalykų, kurie mus sieja su kitomis rūšimis, vienas jų – psichologinis mirties suvokimas.“
Vis dėlto po Pansy mirties buvo užfiksuoti trys bandymai pulti jos lavoną. Mokslininkai galvoja, kad tai galėjo būti bandymai prikelti mirusią šimpanzę, taip pat jie lygina šį elgesį su žmogiška desperacija ir pykčiu, kurį jaučiame praradę artimąjį. „Mes žinome, kad neigimas ir pyktis yra būdinga žmonių reakcija į netektį, – sako J. Andersonas. – Gali būti, kad Chippie 's elgėsi būtent taip“.
Kitą dieną šimpanzės nutempė Pansy kūną ir kelias dienas niekas nemiegojo ant platformos, kur ji mirė. Dar kelias savaites buvo galima pastebėti, kad šimpanzės buvo tylesnės ir mažiau valgė. „Mes atradome kelis panašumus tarp šimpanzių elgesio mirties atžvilgiu, kurie būdingi ir žmonėms, nors beždžionės ir neturi religinių įsitikinimų ar ritualų, – sako J. Andersonas. – Šie panašumai gali padėti atsakyti į klausimą, kokios yra mūsų reakcijos į mirtį ištakos ir kodėl vienaip ar kitaip elgiamės netekties akivaizdoje.“
Mokslininkai taip pat daugiau nei tris dešimtmečius stebėjo Bossou miško Gvinėjoje šimpanzių bendruomenės gyvenimą. 2003 metais į gripą panaši liga nusinešė penkių beždžionių gyvybes, įskaitant ir du mažylius – 1,2 metų Jimato ir 2,6 metų Veve. Zoologė Dora Biro iš Oksfordo universiteto pasakoja: „Motinos šimpanzės beveik mėnesį po vaikų mirties nešiojosi jų lavonus ir elgėsi taip, lyg jie vis dar būtų gyvi: juos prausė, nešėsi į savo guolį, vijo muses. Bėgant laikui jos leisdavo lavonėlius paimti kitoms šimpanzėms, kol galiausiai iš viso jų atsisakydavo. Viena šimpanzė savo mirusio mažylio atsisakė po 19 dienų, o kita tik po 68 dienų.“
Dora Biro sako, kad nors žmonės ir nesielgia būtent taip, bet toks šimpanzių motinų elgesys yra panašus į žmonėms būdingą mirties fakto neigimą. Nors gamtininkams žinoma kanibalizmo atvejų, kai šimpanzių mažylių lavonai yra suvalgomi, tačiau šioje šimpanzių bendruomenėje to nebuvo pastebėta.
(0)
(0)
(0)