Žemėje vyksta paviršiniai ir giluminiai geologiniai procesai, kuriuos tiria geologijos mokslas. Paviršinius geologinius procesus galima stebėti Vingio parke, kur vyksta Neries upės erozija, todėl čia susiformavo pakopinės terasos. Giluminiai procesai ne visada matomi plika akimi. Dažniausiai stebime jų rezultatą. Vienas iš pavyzdžių yra lūžis, kurio šaknys dažnai slypi gyliai plutoje arba mantijoje.

Pasak Č. Lajelio, „nors esame „trumpalaikiai“ šios planetos gyventojai, vienu metu galintys būti viename erdvės ir laiko taške, tačiau žmogaus protas pajėgus pasiekti gausybę įvykių, buvusių nepaprastai seniai iki žmogaus atsiradimo, taip pat prasiskverbti į Žemės rutulio vidų“.

Kur formuojasi lūžiai?

Lūžių aptinkama įvairiame Žemės plutos gylyje. Siauruose viršutiniuose Žemės plutos ruožuose susidaro lūžiai ar trapiosios deformacijos zonos, kurias žymi uolienos – brekčijos. Mokslininkų nustatyta, kad trapiosios deformacijos sąlygomis lūžiai gali pasiekti ir 10 – 15 km gylį. Leidžiantis gilyn, lūžio geometrinis pavidalas nesikeičia, tačiau čia gali susidaryti pseudotachilitai – Žemės drebėjimų indikatoriai, susidarantys dėl staigių uolienų blokų postūmių. Didesniame nei 15 km gylyje pasikeičia aplinkos sąlygos, todėl prasideda kitokio tipo tektoninių dislokacijų – plastinių deformacijų zonų – vystymasis, kuriose susidaro uolienos, vadinamos milonitais.

Katastrofų anatomija

Pasaulyje yra keletas garsių plutos lūžių, susidariusių dėl giluminių tektoninių procesų. Vienas iš jų yra San Andreas'o lūžis Kalifornijoje, skiriantis Ramiojo vandenyno plokštę nuo Šiaurės Amerikos plokštės. Ramiojo vandenyno plokštės pakraštys, kuriame yra Kalifornijos pakrantė, lėtai slysta palei Šiaurės Amerikos plokštę šiaurės vakarų link. Per 20 mln. metų Ramiojo vandenyno plokštė Šiaurės Amerikos plokštės atžvilgiu pasislinko maždaug 560 km. Kadangi minėtas lūžis sudarytas iš atskirų stambesnių segmentų, palei juos vyksta žemės drebėjimai.1906 m. Ramiojo vandenyno plokštei pasislinkus išilgai San Andreas'o lūžio, staigiai atsipalaidavusi energija sukėlė 8,3 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimą, kuris sugriovė San Franciską.

Kitas gerai žinomas pavyzdys yra Reino riftas, kuris susiformavo uolienų blokui atsidūrus tarp dviejų iškeltų luistų, t. y. Vogėzų (Prancūzija) ir Švarcvaldo (Vokietija) kalnagūbrių. Šiuo metu mokslininkai randa požymių, rodančių žemės paviršiaus dubimą, todėl gali įvykti blokų įtrūkimai, kas sukeltų žemės drebėjimą. 1356 m. staigus ir stiprus Žemės drebėjimas Reino aukštupyje sugriovė Šveicarijos miestą Bazelį.

Dar vienas pavyzdys yra didysis riftinis slėnis, vadinamas Rytų Afrikos lūžių zona. Ši sprūdinė struktūra – ilgiausia planetoje, besitęsianti maždaug 6400 km bei pasižyminti seisminiu aktyvumu. Rytų Afrikos lūžių zona, susidariusi ties Arabijos, Afrikos-Nubijos ir Afrikos-Somalio plokščių ribomis, pradėjo formuotis prieš 100 mln. m., kai neatlaikiusi tempimo ėmė skeldėti Žemės pluta. Pro atsivėrusius plyšius į paviršių kilo magma, todėl palei riftą iškilo ugnikalniai – Erta Alė (Etiopija) ir Ol Doinjo Lengajus (Tanzanija). Etiopijoje, kur Raudonoji jūra susisiekia su Adeno įlanka, yra susidariusi Afarų įduba. Manoma, kad čia formuojasi naujas vandenynas, nes dėl tempimo atsiveriančius plyšius užpildo karšta mantijos medžiaga. GPS duomenys rodo, kad slėnis ir toliau platėja. Jei plokštės ir toliau taip skėsis, Afrikos dalis atitruks nuo žemyno dalies ir virs sala.

Lietuvos įtampos

Stambių lūžių arba deformacijų zonų yra rasta ir Lietuvos kristaliniame pamate. Jos slypi gyliai Žemės plutoje, po nuosėdine danga. Remiantis geologiniais ir geofiziniais metodais, vienos didžiausių Lietuvos lūžių zonos yra rytų-vakarų krypties. Žemėlapyje jos pažymėtos siaura linija, tačiau Žemės plutoje jų plotis siekia keliasdešimt kilometrų, o ilgis – 200 km ir daugiau. Vakarų Lietuvoje esančioje Telšių deformacijos zonoje glūdi ilga jos bei viso regiono vystymosi istorija.

Kita svarbi lūžių zona yra Drūkšių-Polocko deformacijos zona, besidriekianti iš Baltarusijos. Reikia neužmiršti, kad 2004 m. žemės drebėjimas buvo užfiksuotas tokios pat krypties lūžyje – Priegliaus zonoje, Kaliningrade. Todėl teritorija ties Drūkšių ežeru yra didesnės rizikos vieta ir būtina taikyti kuo griežtesnius naujos atominės elektrinės statybos standartus.

Daugiau apie tai sužinosite, rugsėjo 12 d. 14 val. apsilankę VU Gamtos mokslų fakulteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedroje, 211 auditorijoje.

Komentarai (1)