Įniršio sindromas, arba idiopatinė agresija – sunki ir reta šunų elgesio problema, pakankamai dažnai klaidingai diagnozuojama ir painiojama su kitomis agresijos formomis. Problema plačiai tyrinėta 1970 – 1980 metais ir vienu metu bet koks staigios, sprogstamosios agresijos epizodas buvo žymimas kaip „įniršio sindromas“ - ypač jei pasireikšdavo spanielių tipo atstovams.

Manoma, kad įniršio sindromas gali būti paveldimas. Australijoje atlikto įvairių agresijos rūšių tyrimo metu idiopatinė agresija sudarė 0.9 proc. visų agresijos atvejų. Tradiciškai šios agresijos „nešiotojais“ vadinami anglų kokerspanieliai, tačiau iš tiesų ši problema gali palytėti ir kitų veislių atstovus.

Idiopatinės agresijos požymiai

Idiopatinė agresija dažniausiai pastebima tarp jaunų suaugėlių. Tarp anglų springerspanielių problema dažniausiai pasitaiko nuo 7,5 mėn. amžiaus, retesniais atvejais – jaunesniems kaip 3 mėn. amžiaus šunyčiams ar vyresniems kaip 2 m. šunims.

Artėjančio priepuolio nuspėti neįmanoma, jis įvyksta be aiškios priežasties. Šuo staiga pradeda elgtis agresyviai, įsiutęs puola aplinkinius, po kelių minučių nurimsta, vėl elgiasi ramiai. Neatrodo, kad gyvūnas atsimena, kaip elgėsi – su atakuotais aplinkiniais būna draugiškas, nuolankus. Neurologijoje nusimanantis veterinaras gali sėkmingai diagnozuoti įniršio sindromą. 

Įniršio sindromas kartais painiojamas su sunkios formos dominavimo agresija. Kai kurie savininkai praneša, kad jų šunys turi tam tikrą „jungiklį“ (pvz., netikėtą prisiartinimą prie miegančio šuns, bandymą šunį nunešti kiton vieton), prieš ataką kai kurių šunų akys būna it stiklinės. Šios atakos tik iš pirmo žvilgsnio atrodo neišprovokuotos – iš tiesų jos įvyksta tam tikrose socialinėse situacijose, o tokių veislių kaip anglų springerspanieliai atstovai su sunkia dominavimo agresija iš tiesų demonstruoja mažai perspėjančių ženklų. Vadinamosios „stiklinės akys“ - tai intensyvus spoksojimas ir išsiplėtę vyzdžiai, atsirandantys dėl simpatinės nervų sistemos stimuliacijos prieš kovą.

Sunki dominavimo agresija dažnesnė tarp parodinių, „show“ klasės šunų – ringe jie turi atrodyti įspūdingai, pasitikėti savimi, tad atrankos dėka daugėja labiau tai atitinkančių asmenybių. Problema atsiranda kai tokių linijų palikuonys patenka į namus, kur šeimininkai nemoka elgtis su stipriomis asmenybėmis. Netinkamai auklėti šunys, turintys elgesio problemų, nekenčia nuo idiopatinės agresijos, jų problemas galima ištaisyti. Tuo tarpu nuo idiopatinės agresijos kenčiančio šuns atakų dresūros ar terapijos pagalba sutramdyti neįmanoma, kadangi šuo jų negali kontroliuoti sąmoningai.

Kokiems šunims įniršio sindromas pasireiškia dažniausiai?

Įniršio sindromas tradiciškai siejamas su anglų kokerspanieliais. Užsienio spaudoje vienu metu net pasirodydavo straipsnių, rekomenduojančių šeimoms su vaikais nepirkti kokerspanielių. Tyrimų duomenimis, kartu su bigliais anglų kokerspanieliai pirmauja pagal agresiją, nukreiptą prieš savininkus. Liūdniausia tai, kad iš tiesų kokerspanieliai yra ramūs, draugiški ir neagresyvūs – tokie turi būti (ir yra) tipiški veislės atstovai. Netinkamas elgesys privalo būti išgyvendintas iš bet kurios veislės.

Grįžtant prie anglų kokerspanielių, galima spręsti, jog genai, „nešantys“ tam tikrą spalvą, kažkiek susiję ir su agresija. Tyrimų duomenimis, vienspalviai kokerspanieliai dažniau rodo agresiją negu daugiaspalviai, gelsvi dažniau negu juodi. Įniršio sindromas, atrodo, irgi dažnesnis tarp vienspalvių rusvų, auksinių ar juodų kokerspanielių. Problema dažnesnė tarp parodinių nei tarp darbinių (medžioklinių) linijų. Gali būti, jog prie kai kurių spalvų bėda „prikibo“ todėl, kad kokerspanielių veisėjai stengiasi nekryžminti vienspalvių šunų su daugiaspalviais. Vėlgi – šiukštu nereikia galvoti, jog jei pamatėte sodrios auksinės spalvos anglų kokerspanielį, tai šis jau bus agresyvus – tokiam deriniui rizika kentėti nuo idiopatinės ar dominavimo agresijos palyginus didoka, tačiau tikrai ne šimtaprocentinė.

Anglų springerspanieliai taip pat turi šią problemą, kartais vadinamą „springerių pykčiu“. Idiopatinė agresija jų tarpe aptinkama tik parodinėse linijose. Nebuvo pranešta apie nevaldomos agresijos atvejus tarp grynaveislių medžioklinių linijų. Kalbama, jog vienas iš Vestminsterio klubinės parodos nugalėtojų plačiai „išdalino“ šią problemą savo palikuonims.

Yra ir daugiau veislių, galinčių kentėti nuo įniršio sindromo. Buvo pranešimų apie idiopatinės agresijos atvejus tarp Berno zenenhundų, rotveilerių, dobermanų, bulterjerų, papiljonų, borderkolių, Pirėnų aukštikalnių šunų, retriverių (auksaspalvių, Labradoro, Česapyko įlankos), senbernarų, Lasos apsų, vokiečių aviganių... Kadangi idiopatinė agresija gali būti įgimta, renkantis bet kurį iš šių veislių atstovų, turite įsitikinti, kad artimiausiose 3 – 4 kartose šunelio protėviai neturėjo elgesio problemų.

Idiopatinės agresijos priežastys

Įniršio sindromą dar vadina idiopatine agresija – liga, kurios priežastis nežinoma. Ši problema elgesio specialistus glumina jau ištisus dešimtmečius, ypač kai daugumą kitų agresijos tipų galima modifikuoti. Deja, idiopatinei agresijai įtakos dažniausiai daryti neįmanoma. Nėra kokių nors atpažįstamų stimulų, sukeliančių priepuolius, agresija būna intensyvi, sprogstamoji, prieš išpuolius kai kurie šunys atrodo „pasimetę“ ar „apsėsti“.

Nekeista, kad yra daugybė nuomonių apie tai, kas sukelia šunų įniršio sindromą. Versijos varijuoja nuo epilepsijos iki paveldimo genetinio sutrikimo. Kadangi tyrimai ir bandymai nepadėjo rasti aiškios problemos priežasties ir nustatyti galutinės diagnozės, gali būti, jog priežasčių yra kelios.

Kai kurių tyrėjų nuomone, įniršio sindromą sukelia epilepsijos priepuoliai. Pasitaikė keletas sėkmingų gydymo atvejų naudojant vaistus nuo epilepsijos, kai kurių šunų su įtarta idiopatine agresija elektroencefalogramos duomenys buvo nenormalūs.

Kai kurių linijų atstovai gali genetiškai perduoti polinkį į mažesnį serotonino lygį. Tiriant itin agresyviai besielgiančius šunis pastebėta, kad jų šlapime ir nugaros smegenų skystyje yra neįprastai mažai serotonino metabolitų. Tai rodo, kad agresija gali būti susijusi su mažu serotonino kiekiu smegenyse. Tai atitinka tyrimus su smurtaujančiais psichikos ligoniais ir kaliniais. Serotoninas yra smegenų cheminė medžiaga, veikianti raminančiai. Daugeliui žinduolių ši medžiaga mažina su dominavimu susijusią agresiją, ji gali būti skirta socialinės padėties bendruomenėje palaikymui.

Kaip padėti šuniui, kuriam pasireiškia įniršio sindromas?

Šunims, sergantiems idiopatine agresija, gydymas sudėtingas, taikomas individualiai konkrečiam šuniui (pvz., raminamieji, vaistai nuo epilepsijos, serotonino lygį didinantys vaistai) ir dažnai nesėkmingas. Deja, dažniausiai įniršio sindromų beveik neįmanoma saugiai valdyti, proveržiai nenuspėjami, prognozės labai blogos ir dažnai vienintelė išeitis būna eutanazija. Agresijos protrūkiai būna pernelyg žiaurūs ir nenuspėjami, tad tokį šunį nesaugu laikyti.

Tikimasi, kad selektyvus veisimas turėtų pašalinti problemą iš nukentėjusių veislių.

Nepamirškite ir to, jog įniršio sindromo etiketė taikoma pernelyg dažnai, ypač neišauklėtiems šunims, kurių elgesys gali būti paaiškintas labiau nusimanančio stebėtojo. Jei įtariate idiopatinę agresiją savo augintiniui, pirmiausia kreipkitės ne tik į veterinarą, bet ir į patikimą dresuotoją ar šunų elgesio specialistą, kuris išsamiai išanalizuos Jūsų augintinio elgesį ir patvirtins ar paneigs spėjimus.

Parengė veterinarijos klinika ir vaistinė Vetvila

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Vetvila

Komentarai (3)