Drevinė bitininkystė: kaip medų kopinėjo mūsų protėviai (16)
Tado Ivanausko raštuose randame pasakojant, kad Rūdninkų ir Gudų giriose buvo labai paplitusi drevinė bitininkystė. Ji ten išsilaikė ilgiau, negu kitur, nes šis kraštas ilgiau išlaikė ir patriarchalinį gyvenimo būdą. Dar XX šimtmečio pirmajame dešimtmetyje T. Ivanauskas užtikdavęs dreves nuo Eišiškių, Načios, Dubičių, Rudnios, per Marcinkonis, Berstus ir Ratnyčią iki Druskininkų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kaniavos girininkijos 1764 metų inventoriuje duotos žinios apie bitininkystę girininkijai priklausančiuose kaimuose. Bitės čia skirstomos į namines ir drevines, arba miškines. Iš viso girininkijai priklausančių kaimų gyventojai turėjo 316 naminių ir 76 miškinių bičių šeimas. Šie duomenys rodo, kad XVIII amžiaus antroje pusėje vis daugiau bičių buvo laikoma prie namų kaladėse, o miškinė bitininkystė (drevėse) nyko. Miškinė bitininkystė girininkijos plotuose, kur tai buvo patogu, tesudarė 19,4 procento visų čia turimų bičių šeimų.
Rudnios kaimas turėjęs 23 avilius — kalades, o drevių — tik vieną. Noškūnų kaimas atitinkamai 40 ir 5, Miežonių — 42 ir nė vienos drevės, Lynežerio — 17 kaladžių ir 3 dreves ir t. t. Daugiausia drevių tuo metu dar turėję Zervynų (11), Daržininkų (10), Drucminų (21) ir Krakelių (11) bitininkai.
Valstybinių turtų žinyboms XIX amžiuje perėmus Kaniavos girininkiją, buvo nustatyta, jog drevė priklauso miško savininkui, o bičių šeima — bitininkui, todėl už drevę girioje buvo nustatytas metinis nuomos mokestis, iš pradžių jis buvo nedidelis, tačiau XIX amžiaus pabaigoje pakilo iki pusrublio už drevę. Drevininkai vengė mokėti šį mokestį, todėl miškų administracija pavesdavo eiguliams iškopinėti nesumokėjusių nuomos mokesčių bites. Naudodamiesi tokiu pavedimu, eiguliai savavališkai imdavo šeimininkauti šiuose bitynuose.
Bet nepaisant mokesčio ir represijų, kaip pasakoja seni Rudnios gyventojai, miškine bitininkyste būdavo domimasi, ir daugelis turėjo reikiamų tokiam bitininkavimui priemonių. Miškų administracija nebeleisdavo rengti naujų drevių, tačiau senos drevės liko ir toliau naudojamos dešimtis metų. Šiandien Gudų girioje ir šiaip Pietinėje Dzūkijoje, ypač Marcinkonių apylinkėje, dar galima užtikti senų drevių, jos stovi apleistos, be žievės, baltos juoduojančia anga, iš kurios iškritęs plautas. Kai kuriose dar gyvena bitės, kitose įsikūrę paukščiai. Šiuose miškuose saugoma daugiau kaip keturiasdešimt drevių.