Kas sieja Belgijos vakaruose esančio Ipro apylinkes ir Palangos paplūdimius? Daugelis nė neįtartų, kad abiejose vietose po kojomis gali slypėti mirtinas pavojus. Belgai šią savaitę tokį pavojų prisiminė, o lietuviai net nėra susidūrę. Kol kas.

Vaizdingi Vakarų Flandrijos laukai garsėja čia jau greitai sužydėsiančiomis aguonomis. Simboliškai raudoni aguonų žiedai žymi kraujo spalvą, mat Flandrija nesyk laistyta milijonų krauju. Dabar žaviai atrodantis kraštovaizdis prieš šimtą metų buvo niūrus sviedinių kraterių nusėtas ir apkasų linijų išvagotas laukas, kuriame dvelkė mirtimi. Tačiau šią savaitę netoli Ipro prisiminti ne šiaip nuo kulkų, artilerijos sviedinių ir kitų ginklų Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose žuvę žmonės.

Būtent čia prieš šimtą metų 6 tūkstančiai prancūzų karių duso, kai svilinantis karštis degino jų plaučius. Baisi mirtis nuo pirmą kartą mūšio lauke panaudoto cheminio ginklo pakeitė pasaulį. Ir jeigu dar yra manančių, kad cheminio ginklo panaudojimas prie Ipro tėra istorinis faktas, įdomus nebent istorikams, pastarieji perspėja, kad taip manyti būtų klaida. Vien jau dėl to, kad istorikai patys kartais tiesiogiai nukenčia nuo 100 metų senumo ginklo.

„Jis degino, man pakilo temperatūra ir siekė 40 laipsnių, jaučiausi blogai, – pasakojo Belgijos archeologas Patrickas van Wanzeele, kuris prieš keletą metų iškasė dujų kanistrą ir netyčia įkvėpė nedidelę dozę nuodų, – mano ranka paraudonavo, teko vykti į ligoninę. Dvejus metus turėjau sveikatos problemų, bet bent jau likau gyvas.“

Kaip ir Vakarų Flandrijoje, sunku įsivaizduoti, kad vieną dieną su tuo galėtų susidurti turistai, atostogaujantys Baltijos pajūryje. Bet tokia grėsmė egzistuoja ir kasmet vis auga.

Žudė ir varė iš proto

1915-ųjų balandžio 22-osios vakarą vokiečių kariai nė patys nesitikėjo, kad jų ataka bus sėkminga – prieš tris mėnesius panašus bandymas Rytų fronte prieš rusus baigėsi nesėkme: dujos tiesiog išsisklaidė šaltame ore.

Prie Ipro vokiečiai ne šiaip atvėrė 5,7 tūkst. chloro dujų kanistrų arba 168 tonas, iš kurių lėtai ėmė slinkti dujų debesys.

„Iš pradžių pūtė palankus vėjas. Priešais buvo dvi prancūzų divizijos. Jie nė neįsivaizdavo, kokie tai debesys, ir neturėjo jokių priemonių apsisaugoti. Bet vėliau vėjas pasisuko į priešingą pusę, tad nuostolių patyrė ir patys vokiečiai“, – pasakojo Ipro karo muziejuje dirbantis istorikas Pieteris Troghas.

Pirmą kartą sėkmingai panaudotas masinio naikinimo ginklas turėjo ir milžinišką psichologinį poveikį. Tie prancūzų kariai, kurie nemirė baisia mirtimi apkasuose, iš siaubo pasileido bėgti – dalis buvo sugauti ir apkaltinti dezertyravimu. Daugelis nė negalėjo paaiškinti patirto siaubo ir atrodė tarsi būtų išprotėję.

Atvėrė Pandoros skrynią

Istorikai ir cheminių ginklų ekspertai dabar kalba, kad buvo atverta Pandoros skrynia ir jos nepavyksta užverti iki šiol – dešimtys pasaulio valstybių iki šiol turi, o kai kurios ir visai neseniai yra naudojusios cheminį ginklą.

Šiais laikais jie gerokai tobulesni nei anuomet, prieš šimtą metų, paleistos chloro dujos. Dujos buvo tobulinamos, kaip ir pristatymo priemonės.

Po pirmosios cheminio ginklo atakos prie Ipro vėliau panaudotos ir garstyčių dujos, kurios dar vadinamos ipritu, Pirmojo pasaulinio karo laikais nusinešė mažiausiai 100 tūkst. žmonių gyvybių, o dar daugiau jų sužalojo, nepataisomai pakirto sveikatą ir pasmerkė ilgiems kančių metams.

Šiuolaikiniai cheminiai ginklai galėtų išnaikinti ne tūkstančius, o milijonus žmonių, net ir mūvinčių specialias kaukes.

Siaubą primena radiniai

P.van Wanzeele pavyzdys rodo, kad prie Ipro ir kitur naudotas cheminis ginklas pavojų kelia iki šių dienų. Flandrijos mūšių laukuose kasmet iki šiol randama dešimtys dujų kanistrų.

Archeologas su kolegomis jau ne vieną dešimtmetį rizikuoja kasdami šiuos dešimtis kilogramų sveriančius kanistrus arba sviedinius su cheminio ginklo užtaisais.

Kai kurie apkasai visiškai sunykę, tačiau lietus kartais išplauna prieš šimtą metų vykusių mūšių liekanas – ginklus, šalmus, siaubą keliančiomis pozomis sustingusių dešimčių karių palaikus ir šalia besivoliojančius sviedinius su cheminiu ginklu.

P.van Wanzeele visus šiuos radinius perduoda Belgijos policijai, mat mėgėjiškas kasinėjimas Flandrijoje jau uždraustas, baiminantis, kad yrantys sviediniai su cheminiu ginklu pateks į neatsargių žmonių rankas ir paskleis dujas. Pats per neatsargumą patyręs tik nedidelį dujų poveikį belgas gali įsivaizduoti, ką anuomet patyrė kariai.

„Mano senelis kariavo šiuose apkasuose. Jis niekada apie tai nekalbėdavo, verčiau gerdavo, malšindamas prisiminimų skausmą. Todėl pats bandžiau įsivaizduoti, kaip viskas atrodė 1917-aisiais, kai jau gausiai naudotas ipritas. Žuvę. Visur tik žuvę – radome paskirų kojų, rankų fragmentų, tūkstančius kaulų – nuo dujų žmonės žuvo masiškai, tiesiog savo apkasuose. Tai turėjo būti itin siaubinga“, – teigė archeologas.

Po Pirmojo pasaulinio karo tuos, kurie išgyveno cheminio ginklo atakas, ilgai kankino fizinės ir dvasinės kančios. Sužaloti kariai slėpė randus, įniko į alkoholį, paniro į depresiją, o daugelis išprotėjo ir rinkosi kilpą.

Panaudojo ne sykį

Vis dėlto cheminis ginklas nėra vien tik Pirmojo pasaulinio karo palikimas. Ne tik dėl pavojingų radinių. Dar XIX a. pabaigoje ir pakartotinai 1925 metais uždraustas cheminis ginklas prieš šimtą metų naudotas plačiai. Tačiau paradoksalu, kad dar baisesnio konflikto – Antrojo pasaulinio karo metais cheminio ginklo kariaujančios šalys viena prieš kitą nenaudojo, nors tokių ketinimų turėjo. Lemiamais momentais, kai buvo neaiški mūšių baigtis, sunkvežimiai, laivai į frontą gabeno sviedinius su garstyčių dujomis.

1943-iųjų gruodį per vokiečių aviacijos antskrydį prieš Italijoje esantį Bario miestą bomba pataikė į amerikiečių laivą, slapta į frontą plukdantį sprogmenis su cheminiais užtaisais. Apie šį krovinį žinojo tiktai keli aukšti karininkai, o cheminius ginklus planuota panaudoti tik kaip atsaką į galimą vokiečių cheminę ataką. Tačiau pasklidusios garstyčių dujos pražudė 83 žmones, o per 600 sunkiai sužalojo. Tarp nukentėjusių buvo ir italų civilių.

Cheminis ginklas prieš civilius vėliau panaudotas Irako ir Irano kare 1988 metais, kai Irako aviacija ant kurdų gyvenamo Halabdžos miesto numetė bombų su garstyčių dujomis. Žuvo mažiausiai 5 tūkst. civilių, o būtent ši ataka, įvardyta kaip nusikaltimas žmoniškumui, tapo pagrindu mirties bausme vėliau nuteisti Irako diktatorių Saddamą Husseiną.

Galiausiai pastarasis cheminio ginklo panaudojimo pasaulyje atvejis nuskambėjo visai neseniai. 2013 metais vykstant Sirijos pilietiniam karui Damasko Gutos rajone panaudotas šiais laikais populiariausias cheminis ginklas – zarinas.

Dujos pražudė šimtus civilių gyventojų ir sukėlė milžinišką tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą, o JAV netgi svarstė suduoti karinį smūgį Sirijos režimui, tačiau pastarasis galiausiai atsisakė turimo cheminio ginklo arsenalo. Tiesa, būta pranešimų, kad pernai Sirijoje dar bent sykį naudotas chloras – tas pats cheminis ginklas, kuris prieš šimtą metų panaudotas prie Ipro.

Pavojus Baltijos jūrai

Vis dėlto paradoksas yra tai, jog prie Baltijos jūros gyvenantiems žmonėms didesnį pavojų kelia tie cheminiai ginklai, kurie niekada nebuvo panaudoti.

Antrojo pasaulinio karo laikais susilaikę nuo cheminių atakų sąjungininkai vėliau turėjo staigiai spręsti, ką daryti vien su vokiečių sukauptomis milžiniškomis tokių ginklų atsargomis. Priimtas skubus sprendimas, pernelyg negalvojant apie ateitį, juo labiau – apie gamtosaugą.

Potsdamo konferencijoje 1945-ųjų vasarą nuspręsta, kad 65 tūkst. tonų cheminio ginklo atsargų bus palaidota Baltijos jūroje.

Taip ir buvo padaryta – milijonai sviedinių bei kanistrų su nuodingosiomis dujomis skubiai palaidoti keliose vietose. Laidojant šiuos pavojingus krovinius, dažnai nesilaikyta jokios tvarkos. Ypač pasižymėjo sovietai – Baltijos jūros dugną nuklojo tūkstančiais tonų cheminio ginklo atsargų.

Jau kurį laiką ekspertai kalba, kad taip Baltijos jūroje atsirado tiksinti bomba. Ir ji tiksi vis garsiau, mat po 7 dešimtmečių rūdžių išėsti sviediniai sparčiai yra.

Lenkijos karinės technologijos universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad apie 8 tūkst. sviedinių, paskandintų netoli Gdansko, jau leidžia dujas. O didesnės dalies cheminių ginklų palaidojimo vieta iš viso nėra žinoma.

Baiminamasi ne todėl, kad nuodingi teršalai pasklis po Baltijos jūrą – žema temperatūra ipritą gali paversti nekenksmingu, jei nėra tiesioginio kontakto. Tačiau įspėjama, kad anksčiau ar vėliau cheminio ginklo likučiai pateks į žvejų tinklus ar net bus išplauti į paplūdimius.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Vaidas Saldžiūnas

Komentarai (0)