Arkties ledynas tirpsta. Būtina nedelsiant sumažinti taršą, jei nenorime, kad pasitvirtintų vandenynus tiriančio mokslininko P. Wadhamso prognozės apie žmoniją ištiksiančią katastrofą.

Manoma, kad ledynus tiriantys mokslininkai nėra pesimistai – jie pragmatikai. Kaip ir daugelis visuotinį pasaulio atšilimą stebinčių specialistų, jie laikosi santūriai, stengiasi neprarasti humoro jausmo ir nesikiša į politinius debatus.

Visgi Peteris Wadhamsas yra kitoks. Buvęs Kembridžo Scotto poliarinių tyrimų instituto direktorius ir vandenynų fizikinius procesus nagrinėjantis profesorius savo karjerą paskyrė moksliniams ledynų, kitaip sakant kriosferos, tyrinėjimams. Jis perspėja apie vos per 30 metų įvykusius milžiniškus pokyčius, rašo „The Guardian“.

Kai 1970-aisiais jis išvyko į pirmąją poliarinę ekspediciją, Arkties vandenyno ledas dengė maždaug 8 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą. Šie matavimai buvo atlikti rugsėjį, kai ledas ploniausias. Šiandien ledu padengta vos 3,4 tūkst. kvadratinių kilometrų, be to, kas dešimt metų ledo plotas sumažėja po 13 proc.

Per 30 metų P. Wadhamsui teko dalyvauti daugiau nei 50-yje poliarinių ekspedicijų, taigi jis, galima sakyti, savomis akimis regėjo, kaip ištirpo net 40 proc. Arkties ledyno. Savo naujoje knygoje, išleistoje tuo pačiu metu, kai NASA patvirtino, kad 2016-ųjų metų liepą laikėsi aukščiausia kada nors užfiksuota temperatūra, šis daug patirties turintis mokslininkas aiškina tai, apie ką daugelis tyrinėtojų puikiai žino, bet garsiai nekalba. Būtent – kad Arkties ledynas tirpsta katastrofine mirties spirale ir visiškai netolimoje ateityje vasaros sezonu jo gali apskritai nelikti.

Visame pasaulyje fiksuojamas klimato atšilimas labiausiai pasireiškia poliariniuose regionuose ir, pasak P. Wadhamso, neilgai trukus Arkties srityje galime sulaukti tokių rugsėjų, per kuriuos ledas visiškai ištirps, o tada ištisus keturis ar penkis mėnesius jo niekur nebus įmanoma pamatyti. Mokslininkas perspėja, kad tokiu atveju į atmosferą pateks didžiuliai šiltnamio efektą sukeliančių metano dujų kiekiai, nuo kurių visuotinis pasaulio atšilimas įgaus neįtikėtiną pagreitį. P. Wadhamsas ir kiti poliarinių sričių tyrinėtojai jau neapsiriboja siaura savo tyrimų sritimi. Nuo šiol jie – klimato kaitos specialistai, stebintys sparčiau nei kada nors anksčiau vykstančius drastiškus planetos pokyčius.

P. Wadhamsas perspėja, kad tai anaiptol ne įdomus reiškinys atokioje pasaulio dalyje – tai pranašauja žmoniją ištiksiančią katastrofą. „Mes naikiname įspūdingus Arkties vandenyno ledynus, apsaugančius nuo stichinių klimato reiškinių įtakos. Ten, kur kadaise plytėjo ledynai, dabar tyvuliuoja vandenynas. Būtent dėl žmogaus veiklos kinta planetos sandara“, – rašo P. Wadhamsas savo knygoje. Beje, pranešimai apie rekordinę temperatūrą kalba patys už save. Nustatyta, kad dabar vidutinė planetos temperatūra yra 1,3 laipsnio aukštesnė nei XIX amžiuje, o 2016-ieji – be jokios abejonės, patys karščiausi kada nors stebėti metai. Didžiojoje Britanijoje ir Vakarų Europoje temperatūra galbūt ir buvo vidutinė, bet 500 mln. Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir pietryčių Azijos gyventojų buvo alinami sausrų ir kaitros tiek dienomis, tiek naktimis. Šie reiškiniai tik iš dalies siejami su El Niño fenomenu.

Pastaruoju metu Kinijoje, Indijoje ir JAV išgyvenami patys ilgiausi karščių laikotarpiai ir siaučia per dešimtmetį didžiausi potvyniai: beveik 100 mln. žmonių per ateinančius mėnesius bus būtina suteikti pagalbą nukentėjus nuo liūčių sukelto potvynio. Kuveite buvo užfiksuotas pasaulinis temperatūros rekordas – 54 Celsijaus laipsniai. Indijoje ir Irane taip pat užfiksuoti šių šalių temperatūrų rekordai. Pragaištingos karščio bangos nesiliauja Kinijoje, JAV, Indonezijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Artėjame prie 1,5 laipsnio planetos temperatūros pakilimo ribos ir esame pakeliui į atšilimą 3–4 laipsniais, kai daugelis pasaulio vietų virs negyvenamomis teritorijomis.

P. Wadhamsas prabilo apie tai, ką kiti mokslininkai nutyli, todėl susilaukė neryžtingų ir neveiklių skeptikų bei politikų kritikos. Nepaisant nieko jis ir toliau stengias įrodyti, kad šmeižtas jo atžvilgiu visiškai nepagrįstas. Jo nuomone, žmonėms, studijuojantiems klimato pokyčius, turi būti suteiktas žodis. Jie turi drąsiai rėžti tiesą rizikuodami profesine karjera ir nebūgštaudami dėl šykščių įvertinimų.

P. Wadhamsas prisijungia prie tų klimato tyrinėtojų, kurie drįsta pasipriešinti visuotinai priimtinai nuomonei. Jis siekia, kad būtų imtasi veiksmų kuriant naujus anglies pašalinimo iš atmosferos metodus. Jis nebijo branduolinės energijos. Jo įsitikinimu, būtina vykdyti visuotinę tyrimų geoinžinerijos srityje programą. Mokslininkas deda visas pastangas, siekdamas įtikinti, kad būtina sumažinti atšilimo tempą. Tai gali pavykti kontroliuojant vandens baseinų, vandenynų, srovų, dirvožemio bei atmosferos procesus ir mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą.

Komentarai ()