Naujas tyrimas rodo, kad nuvertinome XX amžiuje vykusį jūros lygio kilimą šiauriniame pusrutulyje, nes istoriniai įrašai kai kuriose vietose pakilimo rodmenys nuo globalaus vidurkio skyrėsi 5% – 28%.

Naudodami pradinius jūros lygio matavimus naujame klimato modelyje, tyrėjai išsiaiškino, kad jūros lygio vertinimas rėmėsi matavimais tam tikrose vietose, kurios neparodė globalaus pakilimo, o tikrąjį vaizdą pradedame regėti tik dabar.

NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos ir Havajų universiteto Manoa tyrėjai teigia, kad dabar „labai menkai tikėtina“, kad pasaulinis pasaulinis jūros lygis per XX amžių pakilo mažiau nei 14 centimetrų, o labiausiai tikėtinas buvo ~17 cm pakilimas.

„Tai nereiškia, kad kažkas negerai su instrumentais ar duomenimis, bet dėl daugelio priežasčių jūros lygis skirtingose vietose kinta skirtingu tempu“, sakė vienas iš tyrėjų, Philipas Thompsonas, iš Havajų universiteto Manoa.

„Paaiškėjo, kad geriausi istoriniai įrašai apie jūros lygį dažniausiai buvo iš tų vietų, kuriose buvęs jūros lygio kilimas mažesnis už tikrąjį pasaulinį vidurkį.“

Komanda išsiaiškino, kad didžioji dalis tiesioginių matavimų buvo atlikta 15 stočių, išdėstytų įvairiose vietose – Šiaurės Amerikoje ir Europoje, – bet šiose vietose jūros lygis kilo lėčiau, nei globalus vidurkis.

Taip yra, nes jūros lygis kyla greičiau tose vietose, kurios yra toliausiai nuo tirpstančio ledo šaltinio.

Tai gali atrodyti kiek neintuityvu, tačiau tai reiškia, kad priešingoje planetos pusėje nuo ten, kur tirpsta ledas, vandens lygis kyla greičiau, nei šalia paties tirpstančio ledo.

Tad, jei matavimo stotis bus šiauriniame pusrutulyje – kur pastarąjį šimtmetį ledas tirpo sparčiau nei pietiniame pusrutulyje – matavimai bus mažesni, nei tuo atveju, jeigu matavimai būtų atlikti toliau nuo tirpstančio ledo, tarkime, Ramiojo vandenyno pietuose ir pusiaujo regionuose.

„Tyrimas parodė, kad pavyzdžiui, jūros lygio kilimas dėl Grenlandijos ledynų tirpimo buvo nepakankamai įvertintas 28 procentais, tuo tarpu jūros lygio kritimas dėl tirpstančių Alpių ledynų buvo nepakankamai įvertintas 5 procentais,“ InsideClimate paaiškino Bob Berwyn.

Tyrėjai taip pat atsižvelgė į vadinamus ledyno tirpsmo pirštų atspaudus, kurie sukuria globalias jūros lygio kitimo struktūras, kuris priklauso nuo tokių faktorių, kaip Žemės sukimasis ir vietinės gravitacijos spaudimas, kuris vyksta kai didelės ledo masės tirpsta į vandenyną.

Supaprastintai tai galima paaiškinti taip, kad vonioje leidžiant vandenį, jis kyla vienodu greičiu visuose kampuose, tačiau pasaulio vandenynuose taip nėra dėl Žemės sukimosi ir gravitacijos jėgos.

Tiriant ledo tirpsmo pirštų atspaudus, galima išsiaiškinti, kas vyksta iš tiesų.

„Tai iš tiesų svarbu, nes gali būti, kad tam tikri tirpsmo pirštų atspaudai ar vėjo įtaka vandenyno cirkuliacijai gali rodyti didesnį praeities jūros lygio kilimą,“ svarsto Thompson, „bet šie rezultatai rodo, kad vargu ar taip buvo, ir iš jų galime nustatyti minimalų jūros lygio kilimą, vykusį praėjusį šimtmetį.“

Taigi, panašu, situacija prastesnė, nei manėme, bet geroji naujiena, kad mokslinis metodas veikia visu pajėgumu ir dabar bent jau geriau suprantame tikrąją situaciją pasaulio vandenynuose.

Tyrimas publikuotas Geophysical Research Letters.