Mažai kas abejoja, kad žmogbeždžionės – tokios, kaip gorila Koko – yra labai protingos. Na, pavyzdžiui, ta pati Koko su žmonėmis bendrauja ženklų kalba – pavyzdžiui, pasakoja, kaip myli savo kačiukus Miss Black ir Miss Grey. Bet Koko yra tylenė – mūsų kalba ji nesugeba pratarti nė žodžio.

Ne visi primatai tą demonstruoja, tačiau naujo tyrimo, kurį publikavo žurnalas „Science Advances“, autoriai tikina, kad net ir žemesnėse mitybos grandinės pakopose esančios beždžionės turi tinkamą balso anatomiją, kad galėtų skleisti aiškius, į žmogaus kalbą panašius garsus.

Tokiu būdu mokslininkai paneigė iki tol vyravusią teoriją, kad beždžionės – gorilos, šimpanzės ir panašios – nekalba dėl to, kad tiesiog anatomiškai nesugeba skleisti reikiamų garsų.

„Tikiuosi, kad mūsų duomenys visiems laikams išsklaidys įsišaknijusį mitą, kad beždžionės ir žmogbeždžionės nekalba dėl anatominių balso instrumentų trūkumų“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius, Vienos universiteto (Austrija) Kognityvinės biologijos fakulteto mokslininkas Tecumseh Fitchas.

T. Fitchas, jo tyrimo vadovas Asifas Ghazanfaras ir kiti mokslininkai tyrinėjo, kaip gali judėti įvairių primatų balso organai. Taikydami rentgeno tyrimo metodus mokslininkai nufilmavo ir stebėjo makakų liežuvio, lūpų, gerklų ir kitų organų judėjimą, kai šios beždžionės rėkavo maitinosi, rodė įvairiausias grimasas.

O pasinaudoję rentgeno filmavimo duomenimis, mokslininkai sukūrė beždžionės balso organų kompiuterinį modelį, kuris leido atsakyti į pagrindinį klausimą: kaip skambėtų beždžionės kalba, jei ją valdytų žmogaus smegenys?

Jų modeliavimo rezultatus galima išklausyti – iš pradžių beždžionės balso organų modelis klausia „Ar tekėsi už manęs?“ (angl. Will you marry me?), o po to – „Linksmų Kalėdų“ (pranc. Joyeux Noel).

Eksperimentas pavyko kuo puikiausiai. Bet klausimas kaip buvo, taip ir liko: tai kodėl gi beždžionės ir žmogbeždžionės nekalba taip, kaip mes? O atsakymas į šį klausimą veikiausiai bus sudėtingesnis ir kontroversiškesnis, nei galima būtų pagalvoti.

Visų pirma, T. Fitchas ir kolegos įsitikinę, kad dauguma žinduolių turi lanksčius, kalbai tinkamus organus. Jis sakė: „Panašu, kad visiškai aišku, jog toks lankstumas išsivystė labai seniai ir dėl kitų priežasčių, nei garsų skleidimas. Galbūt to reikėjo maisto apdorojimui – kramtymui ir rijimui.“

Jis įtaria, kad žmonėms gebėjimo bendrauti žodžiais privalumą suteikė bent du svarbūs smegenų pakitimai. T. Fitchas aiškino: „Turime tiesiogines jungtis tarp smegenų žievės motorinių neuronų ir neuronų, kurie valdo balso organų raumenis, ypač gerklose; be to, smegenų žievėje jungtys tarp klausos srities (atsakingos už girdėjimą) ir motorinės srities (atsakingos už garsų skleidimą) yra gerokai tvirtesnės.“

Mokslininko teigimu, dabar yra daug teorijų, kurios bando paaiškinti, kaip išsivystė žmonių smegenys ir balso organai, suteikę mums kalbos dovaną. Jam priimtiniausią teoriją pateikė legendinis Charlesas Darwinas, kuris svarstė, kad mūsų protėviai kadaise išsivystė kaip „dainuojančios žmogbeždžionės“ (kažkas panašaus į gibono ir paukščių giesmininkų hibridą), gebėjusios išmokti naujas dainas.

C. Darwino manymu, iš pradžių išsivystė tokie muzikiniai gebėjimai, kurie vėliau buvo pritaikyti ir bendravimui. T. Fitchas nemano, kad kada nors gebėsime išmokyti žmogbeždžiones su mumis bendrauti žodžiais. Na, nebent ateityje būtų atlikti kokie nors fantastiški genetinės inžinerijos darbai.

Jeilio universiteto (JAV) psichologijos profesorė Laurie Santos teigia, kad šis mokslinis darbas „atveria visiškai naujas duris ieškoti žmogaus „neprilygstamos kalbos dovanos“ unikalumo priežasčių“.

Kita vertus, Berlyno laisvojo universiteto (Vokietija) Gyvūnų elgsenos fakulteto profesorė Constance Scharff nurodo, kad galbūt nuvertiname gyvūnų gebėjimo bendrauti sugebėjimus. Juk kai kurie iš jų – pavyzdžiui, papūgos, kuo puikiausiai sugeba kalbėti.

C. Scharff džiaugiasi, kad naujasis tyrimas „įkalė dar vieną vinį į karstą idėjos, aiškinančios, kad makakos nekalba dėl to, jog jų balso organai tam netinkami“. Profesorė sutinka, kad beždžionėms „panašu, kad stinga tokių smegenų sričių ir tarpusavio ryšių, kaip žmonių smegenyse“. Bet pridūrė: „Esama ir kitų įsivaizduojamų būdų pasiekti kalbos gebėjimą“. Ji nurodė, kad papūgos, ruoniai ir drambliai balso apdorojimui naudoja arba visai kitokias smegenų sritis, arba už jų „kalbėjimą“ atsakingos smegenų sritys yra nepakankamai ištirtos.

„Kaip pastaraisiais laikais parodė daugelis eksperimentų, gyvūnai kai kurių dalykų natūraliomis sąlygomis nedarytų, bet kai būna specialiai to mokomi ir skatinami, išmoksta – pavyzdžiui, jūrų liūtai ir papūgos sugeba judėti pagal užduotą ritmą“, – sakė mokslininkė.

„Žinau, kad dabartiniai moksliniai duomenys rodo, kad makakos neturi „kalbai paruoštos“ nervinės įrangos, bet manau, kad dar nepakankamai žinome apie tai, kaip smegenys valdo kalbą, kad galėtume užtikrintai pasakyti „makakos nekalba, nes jų smegenys tam nepritaikytos“, – tvirtino profesorė.

Komentarai (1)