Apskritai, ne taip ir paprasta pasakyti ką šiuo atveju galime laikyti gyvu organizmu. Pagal įprastą supratimą, tai turėtų būti tie organizmai, kurie gyvena nepertraukiamai ir nuolat vykdo medžiagų apykaitą.

Tačiau ar galime laikyti negyvais, pavyzdžiui bakterijų koloniją, subrandinusią sporas ir prisitaikusią išlikti nepalankiomis sąlygomis, arba sėklą, galinčią sudygti po kelių šimtmečių?

Šiuo požiūriu sunku įvertinti ir kai kurias grybelių kolonijas. Ląstelės ten susiformuoja, klonuojasi ir miršta. Tai bęsitesiantis gyvas organizmas, kuriame tam tikram laikui praėjus, pirmųjų ląstelių nuo kurių ir prasidėjo kolonijos egzistencija, nebelieka.

Kitaip tariant, gyvybės klausimai kelia daug diskusijų ir jų toliau nekvestionuosime. Toliau tiesiog apžvelgsime organizmus, kuriuos dėl vienų ar kitų priežasčių, galime laikyti seniausiomis Žemėje gyvenančiomis gyvomis sistemomis.

Gajoji pušis (Pinus longaeva) pasižymi tiesiog neįtikėtinai ilgu gyvenimu. Šiuo metu pati seniausia tokia pušis auga Kalifornijoje. Jos amžius siekia daugiau kaip 5000 metų. Tiesa, siekiant išvengti smalsuolių dėmesio, potencialiai galinčio pakenkti augalui, vieta, kur šis medis auga, neatskleidžiama.

Įdomumo dėlei, ši pušis tokia sena, kad kai ji jau buvo sudygusi, žmonės dar net nebuvo pradėję statyti Stounhendžo. 

Smulkiadantė tuopa (Populus tremuloides) – mirštantis Galijotas. Tai pavyzdys kai gamtos stebuklai gali būti mums prieš akis,  o mes jų net nepastebime. Centrinėje Jutos dalyje esantis tuopų miškas rodos niekuo ypatingu neišsiskiria, tačiau iš tiesų tai 80 000 metų besitęsiantis iš genetiškai tapačių medžių susidedantis gyvas organizmas.

Liūdniausia, kad šis 43 hektarus užimantis miškas nyksta. Ir visai nežinia dėl ko:  ar dėl sausros, vabzdžių antplūdžio, klimato kaitos ar kokios kitos priežasties.

Mažesnis = senesnis

Kad ir kokie minėti augalai atrodytų seni, jie tikri jaunuoliai palyginti su bakterijomis. 2007 metais mokslininkai amžino įšalo žemėje aptiko 500 000 metų senumo bakterijų.

Suteikus joms palankesnes sąlygas, jos kuo ramiausiai atsigavo ir pradėjo replikuoti savo DNR. Visą tą laiką bakterijos laukė palankių sąlygų, kad vėl galėtų daugintis.

Kitas panašus atradimas buvo padarytas mokslininkų, kurie rado 100 milijonų metų senumo bakterijų jūros dugno nuosėdose. Atlikus detalius tyrimus paaiškėjo, kad bakterijų kolonijos visą tą laiką buvo gyvos ir daugindavosi kartą per 10 000 metų.

Ir tai dar ne viskas. 200 milijonų metų bakterijų kultūra buvo aptikta druskos kasyklose. Bakterijos slėpėsi ne kur kitur, o pačiuose druskos kristaluose.

Tampa aišku, kad bakterijas aptikti ten kur sunku įsivaizduoti, kad apskritai kas nors gyvas gali egzistuoti, tampa norma. Vos prieš kelerius metus aptiktas 34 000 metų senumo mikroorganizmas Dunaliella druskos sankaupose Mirties slėnyje, Kalifornijoje. Dar kita mokslininkų grupė aptiko 120 000 metų senumo mikrobų Herminiimonas glaciei tirdami iškeltą iš beveik trijų kilometrų gylio Grenlandijos ledyno kerną.

O ką jau kalbėti apie virusus. Diskutuojama ar jie iš vis gali būti priskirti gyvybei, tačiau jei taip, juos galime laikyti išvis nemirtingais. 

Komentarai ()