Šiaurės polius sparčiai juda ir per metus pasislenka net 50 kilometrų: ką tai reiškia technologijoms ir ar pajusime pokyčius Lietuvoje? ()
Kaip ir daugelį Saulės sistemos planetų, Žemę gaubia magnetinis laukas. Žemės branduolį daugiausia sudaro geležies lydinys, todėl mūsų planeta šiek tiek primena magnetą. Ji turi šiaurinį ir pietinį magnetinius polius, kuriuos jungia magnetinis laukas. Šis laukas mūsų planetą apsaugo nuo spinduliuotės, dėl jo atsiranda ir poliarinės pašvaistės – įspūdingi reginiai, kuriuos išvysti galima tik esant šalia magnetinių polių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau vis dažniau teigiama, kad magnetinis Šiaurės polius sparčiai juda ir per metus pasislenka net 50 kilometrų, dėl ko greitai gali atsidurti virš Sibiro. Todėl kyla klausimas, ar poliarinės pašvaistės taip pat persikels į kitas vietas. Panašu, kad naujas žurnale „Geophysical Research Letters“ publikuotas tyrimas rado atsakymą, rašo „IFL Science“.
Mūsų planetos magnetinis laukas turi daug privalumų. Jau daugiau nei 2 tūkst. metų pasaulį maišantys keliautojai gali naudotis kompasais. Magnetinis laukas kelią surasti padeda ir kai kuriems gyvūnams. Tačiau svarbiausia, kad mūsų geomagnetinis laukas Žemėje klestinčiai gyvybei atstoja apsauginį skydą.
Žemės magnetinis laukas nuo mūsų planetos centro driekiasi šimtus tūkstančių kilometrų iki pat tarpplanetinės erdvės, suformuojančios tai, ką mokslininkai vadina „magnetosfera“. Magnetosfera apsaugo nuo saulės spinduliuotės ir kosminių spindulių bei saugo mūsų atmosferą. Tačiau šis apsauginis magnetinis burbulas neužtikrina šimtaprocentinės apsaugos, todėl dalis saulės energijos gali patekti į mūsų magnetosferą. Kadangi magnetinis laukas ją nukreipia į polius, ši energija pasireiškia kvapą gniaužiančiomis poliarinėmis pašvaistėmis.
Klajojantis polius
Kadangi magnetinį mūsų planetos lauką sukuria Žemės branduolio skysčių judėjimas, poliai nėra stabilūs ir juda nepriklausomai vienas nuo kito. Nuo tada, kai 1831 m. buvo atrastas Šiaurės magnetinis polius, jis iš Butijos pusiasalio Kanados Šiaurėje pasislinko net 2 tūkst. kilometrų į Arkties vandenyną. Iki šiol polius pasislinkdavo nedaug, vos 9 kilometrus per metus, todėl mokslininkai galėjo be vargo stebėti jo buvimo vietą. Tačiau prasidėjus naujam amžiui, jis ėmė judėti net 50 kilometrų per metus greičiu. Pietinis magnetinis polius taip pat juda, tačiau daug lėčiau – 10–15 kilometų per metus.
Staigus šiaurinio Žemės magnetinio poliaus judėjimas sukėlė problemų mokslininkams ir jūrininkams. Kompiuteriai, nurodantys šiaurinio polio vietą, ateityje gali tapti nebeveiksmingi ir klaidinti kompasų duomenimis besiremiančias navigacijas. Nors GPS sistema ir veikia, poliariniuose regionuose ji gali būti nepatikima. Šiaurinis polius juda taip greitai, kad Žemės magnetinį lauką stebintys mokslininkai neseniai turėjo atnaujinti jo buvimo vietos modelį daug anksčiau nei tikėtasi.
Ar keisis poliarinės pašvaistės vieta?
Dažniausiai poliarinės pašvaistės ovalu formuojasi aplink magnetinius polius, tad jei poliai juda, atrodo suprantama, kad turėtų judėti ir poliarinės pašvaistės. Kadangi spėjama, jog šiaurinis polis greitai pasieks Šiaurės Sibirą, kaip pakis šiaurės pašvaistėsvieta?
Šiaurės pašvaistės šiuo metu geriausiai matomos Šiaurės Europoje, Kanadoje ir Šiaurės JAV. Tačiau jei jos, kaip ir magnetinis polius, pasislinktų šiaurėn ir kirstų ašigalį, ši situacija gerokai pasikeistų. Tada poliarinės pašvaistės geriau matytųsi Sibire ir Šiaurės Rusijoje ir taptų mažiau matomos tankiau apgyvendintose JAV ir Kanados teritorijose.
Tačiau Šiaurės pusrutulio poliarinių pašvaisčių medžiotojų laimei, taip gali ir nenutikti. Naujo tyrimo metu, remiantis 1965 m. duomenimis, buvo sukurtas kompiuterinis poliarinės pašvaistės ir Žemės magnetinių polių modelis. Jis atskleidė, kad užuot judėdamos paskui magnetinius polius, šiaurės pašvaistės seks paskui geomagnetinius polius. Tarp šių polių yra tik vienas nedidelis, tačiau labai reikšmingas skirtumas.
Geomagnetiniai poliai yra patikimi į magnetinius polius panašūs taškai, nuolat nepastoviai judantys. Būtent dėl to jie nepasislenka toli, kaip šiaurinis magnetinis polius. Kadangi šiaurės pašvaistė laikosi šios geomagnetinio poliaus krypties, vadinais, ji taip greitai nejuda. Panašu, kad kuriam laikui šiaurės pašvaistė liks ten, kur yra. Nors žinoma, kad magentiniai poliai juda, tačiau iš tiesų abu poliai juda nuo pat Žemės egzistavimo pradžios. Jie kartais net susikeičia vietomis – šiaurinis polius pasislenka į pietinio vietą ir atvirkščiai. Šie magnetinio lauko pasikeitimai vyksta visą Žemės gyvavimo istoriją maždaug kas 450 tūkst. metų. Paskutinis magnetinių polių apsikeitimas vietomis įvyko prieš 780 tūkst. metų. Vadinasi, netrukus galime tikėtis jų pasikeitimo, rašoma „IFL Science“.
Taigi, net dideliu greičiu judantis polius neturėtų sukelti per daug problemų. Na, nebent tiems, kurių užduotis – stebėti ir fiksuoti jo judėjimą bei buvimo vietą.
