Yra keturios vištų veislės, pasižyminčios juodais organais. Visoms joms būdinga ta pati genetinė mutacija, rašoma nationalgeographic.com. Mokslininkas paaiškina, kodėl taip nutiko.

„Ayam Cemani“ veislės vištos, ko gero, yra didžiausią pigmentaciją turintys gyvūnai pasaulyje. Melsvai juodos spalvos yra ne tik šių vištų plunksnos, snapas, skiauterė, liežuvis bei pirštai, bet ir kaulai. Net mėsa atrodo kaip marinuota kalmarų rašale.

Įdomu tai, kad ši Indonezijoje aptinkama vištų rūšis yra paprasčiausiai ekstremaliausias pavyzdys to, ką mokslininkai vadina odos hiperpigmentacija. Kitai vištų veislei, kurios atstovės vadinamos šilkinėmis dėl švelnių, plaukus primenančių plunksnų, taip pat būdinga odos ir audinių hiperpigmentacija. Į hiperpigmentuotų vištų sąrašą galima įtraukti ir juodas Vietnamo „H’Mong“ vištas bei Švedijos „svarthöna“.

Mokslininkai šį reiškinį vadina fibromelanoze.

„Turime įrodymų, kad tai yra įmantraus genomo pertvarkymo rezultatas“, – sako Leifas Anderssonas, Švedijos Upsalos universiteto genetikas, tyrinėjantis naminių gyvulių genetiką.

Be to, L. Anderssonas teigia, kad visų šių vištų veislių genetinę mutaciją galima atsekti iki vieno paukščio, kuris galbūt gyveno prieš šimtus ar net tūkstančius metų.

„Fibromelanozę sukelianti mutacija yra labai savita, todėl esame tikri, kad ji įvyko tik kartą“, – pasakoja mokslininkas.

Gal pageidautumėte juodos vištienos?

Nors internautai matė įvairiausių gyvūnų, turinčių melanizmą: nuo juodų panterų ir servalų iki melanistinio flamingo bei gekonų ir gyvačių juodais žvynais, tačiau L. Anderssono tyrinėjamos vištos šią pigmentaciją pakylėja į naują lygį. Štai kaip ji atsiranda.

Daugelis stuburinių gyvūnų turi geną, vadinamą endotelinu 3, arba EDN3, kuris, be kita ko, kontroliuoja odos spalvą. Vystantis normaliai vištai, kai kurios ląstelės, pavyzdžiui, esančios odoje ir plunksnų folikuluose, išreiškia EDN3, kuris sukelia melanoblastų, arba spalvą sukuriančių ląstelių, migraciją.

Hiperpigmentaciją turinčių vištų atveju beveik visos organizmo ląstelės išreiškia geną EDN3, todėl susidaro iki 10 kartų daugiau melanoblastų, o kaulai ir vidaus organai atrodo kaip išmirkyti dervoje.

„Tai netinkama migracija, – sako L. Anderssonas. – Per didelis endotelino 3 kiekis, ir dar netinkamose vietose, sukelia klaidingą pigmentinių ląstelių migraciją.“

Laimei, ši mutacija, regis, neturi jokio neigiamo poveikio paukščių sveikatai.

Tiesą sakant, dėl tamsios spalvos šios veislės pasidarė vertingesnės augintojų ir gurmanų tarpe. Jie tvirtina, kad neįprastos spalvos mėsa ir kaulai pasižymi unikaliu ir sodriu skoniu.

Nuo keistenybės iki geriausios veislės

Nors mokslininkai pagaliau išsiaiškino, kas daro šias vištas ypatingas, jų veislių atsiradimo aplinkybes vis dar gaubia paslaptis.

Daugelis mano, kad keletas Marco Polo užrašytų žodžių yra pirmasis juodus kaulus turinčių vištų paminėjimas istorijoje. 1298 m. keliaudamas po Aziją, tyrinėtojas aprašė vištų veislę, kurios atstovės „turi plaukus kaip kačių, yra juodos ir deda geriausius kiaušinius“. Nors niekas negali tiksliai patvirtinti, bet apibūdinimas labai primena šilkines vištas. L. Anderssono teigimu, mutacija greičiausiai išplito visame pasaulyje padedant paukščių augintojams, susižavėjusiems neįprasta vištų spalva. Yra net istorija apie jūreivį, iš Rytų Azijos pargabenusį juodą vištą. Ji galėtų paaiškinti, kaip „svarthöna“ atsidūrė Europoje.

„Manau, akivaizdu, kad žmonėms patinka naminių gyvulių įvairovė“, – nurodo L. Anderssonas, kuris taip pat ištyrinėjo šilkinių vištų plunksnų genetinę kilmę ir dabar nagrinėja, kaip išsivystė jų skiauterės.

Nepaisant to, kad šios veislės žinomos mažiausiai keletą amžių, jų atstovės vis tiek yra pakankamai retos.

Pavyzdžiui, iš keturių minėtųjų veislių tik šilkinės vištos gavo Amerikos naminių paukščių asociacijos tobulumo standartą. Tai reiškia, kad jos gali dalyvauti konkursuose.

Amerikos naminių paukščių asociacijos prezidento Johno Monaco teigimu, standarto suteikimo procedūra gali užtrukti ne vienerius metus.

„Ayam Cemani veislė nėra labai sena, žmonės tik dabar pradeda rimtai ja domėtis, – sako J. Monaco. – Užtat šilkinių vištų pilna visur. Yra daug porūšių, be to, šios vištos laimėjo ne vieną konkursą.“

Žinoma, L. Anderssonui visos juodų vištų veislės yra nugalėtojos, nes jų spalva genetiniu požiūriu yra tokia neįtikima.

„Pigmentacija su defektais yra daug dažnesnis reiškinys, pavyzdžiui, baltos dėmės arba pigmentacijos nebuvimas, nes lengviau suardyti genus, nei juos suaktyvinti, kaip nutiko šių veislių atveju“, – teigia jis.

Šios vištos tapo juodomis atsitiktinumo dėka, tačiau žmonės sąmoningai nusprendė jas veisti ir išplatino po visą planetą.

„Šis faktas nepaprastai žavi“, – prisipažįsta genetikas.

Komentarai ()