16 metų Thomas Lesage tyliai pradėtas vadinti prancūziškuoju Gretos Thunberg atitikmeniu. Vaikinas ne tik įkūrė nevyriausybinę ne pelno siekiančią organizaciją „Children for the Oceans“ („Vaikai už vandenynus“ – DELFI), bet ir spėjo apiplaukti aplink pasaulį, skleisdamas savo žinutę: turime gelbėti vandenynus, nes be jų – žūsime. Ir nors žinutė skamba bauginančiai, Thomas nestokoja optimizmo ir turi kritikos savo garsiajai bendražygei.

Su Thomu susitinkame Helsinkije vykusiame Europos kosmoso savaitės renginyje. Šiųmetinis renginys skirtas aptarti, kaip kosmoso technologijos gali padėti kovoti su klimato kaita, tad nenuostabu, kad tarp įvairių garsių Europos politikų galima išvysti ir Thomą.

Jaunuolis pasakoja, kad dar būdamas 12 metų suprato, kokią žalą žmonija daro vandenynams. Būdamas 15 metų jis įkūrė „Children for the Oceans“ ir vos sulaukęs 16 metų nuo 2018 metų rugsėjo iki 2019 metų sausio mėnesio plaukė aplink pasaulį, sustodamas uostuose, kuriuose kalbama angliškai, prancūziškai arba yra įsikūrusi tarptautinė mokykla. Kodėl? Nes Thomas savo žinutę apie vandenynų svarbą skleidė kitiems moksleiviams. Vaikinas tikina, kad taip darė norėdamas suburti tarptautinę jaunų ambasadorių bendruomenę, kurie sieks apsaugoti vandenynus.

– Thomai, esi klimato kaitos aktyvistas, tačiau daugiausiai kalbi apie pagalbą vandenynams. Kodėl pasirinkai būtent juos, o ne miškus ar kokią kitą sritį?

– Vandenynai yra mūsų ateitis – jie sugeria CO₂, žmonėms sukuria daugybę darbų. Taip pat vandenynai sugeneruoja pusę mūsų suvartojamo deguonies, to – daugybė žmonių nežino.

Vandenynai turi milžinišką bioįvairovę. Tam tikra planktonų rūšis sugeria anglies dioksidą – tai gamtos būdas kovoti su klimato kaita. O kuo daugiau turime banginių vandenynuose, tuo daugiau turime ir šių planktonų. Visa tai yra susiję. Egzistuoja daugybė būdų kovoti su klimato kaita ir mes to nesuvokiame. Aš vaikams paaiškinu, kad mūsų egzistencija labai priklauso nuo vandenynų, mes juos privalome išgelbėti.

– Ką pasakojai vaikams, kai juos aplankydavai?

– Su vaikais nuo 9 iki 12 metų kalbėjau apie apie grėsmes, su kuriomis šiandien susiduria mūsų vandenynai, iš kur kyla šios grėsmės, kokios yra jų pasekmės ir ką mes galime kasdien daryti, kad panaikintume tas grėsmes ir išgelbėtume vandenynus.

Plaukdamas aplink pasaulį vaikų akyse buvau ne vaikinukas, kuris prisiskaitė „Vikipedijos“ straipsnių ir nusprendė apie juos pakalbėti, o žmogus, kuris savo akimis matė visas tas grėsmes ir pavojus, žmogus kuris matė bioįvairovę vandenynuose. Tai labai svarbus aspektas. Mokyklose lankausi kaip liudininkas.

– O kokios yra grėsmės vandenynams ir kaip jas galime sumažinti?

– Vandenynai turi daug grėsmių, bet aš pasirinkau kalbėti apie tris, nes jos yra svarbiausios ir lengviausiai suprantamos: vandenynų rūgštėjimas, žvejybos išteklių pereikvojimas ir plastiko tarša.

Trumpai pakalbėsiu apie kiekvieną iš jų: vandenynų rūgštėjimą sukelia vandenynų sugeriamas CO₂ kiekis – jo tiesiog yra per daug. Dėl vandenyno rūgštėjimo, pavyzdžiui, miršta koralai. Žvejybos išteklių pereikvojimas – sugauname daugiau žuvų nei jų atsiranda vandenynuose. Vandenyno bioįvairovė dabar yra nesubalansuota.

O plastiko tarša – dar viena didelė grėsmė, nes daugybė vandens žinduolių miršta dėl plastiko. Tačiau plastiko žala pasijaučia ir žmonėms. Mes kartais irgi suvartojame plastiko: tyrimai parodė, kad žmonės suvalgo vidutiniškai apie 2,2 kilogramus plastiko per savaitę.

Tačiau yra būdai, kurių pagalba galime padėti vandenynams. Aš juos siūlau vaikams. Šie būdai yra labai paprasti ir lengvai įgyvendinami. Jei sprendimas sudėtingas – žmonės jo nedarys. Kuo sprendimas paprastesni – tuo geriau.

Kovai su rūgštėjančiais vandenynais vaikams siūlau naudotis viešuoju transportu, dviračiais. Taip pat siūlau pirkti mažiau. Mes perkame labai daug. Galime pirkti labai pigius daiktus iš Kinijos, bet galbūt to daikto medžiagos atkeliauja iš Brazilijos. Tada viskas eksportuojama į Kiniją, o iš Kinijos – į jūsų namus. Visos šios medžiagos ir daiktai yra gabenami per vandenynus – tai itin kenkia mūsų planetai. Pirkite atsakingai – siūlau pirkti produktus, kuriuos gamina vietiniai verslai.

Žvejybos išteklių pereikvojimas yra labiausiai aktuali tiems, kurie gyvena šalia vandenynų. Yra daug šios problemos sprendimo būdų, bet vienintelis lengvai prieinamas sprendimas – pirkite atsakingai. Nepirkite žuvų, kurioms gresia išnykimas. Yra įvairių išmaniųjų programėlių, kurios leidžia sužinoti, ar jūsų perkamai žuviai gresia išnykimas.

O dėl plastiko taršos – siūlau nustoti naudoti vienkartinio plastiko produktus. Žinau, kad kai kuriems žmonėms toks pasiūlymas nepatinka, nes jie pratę prie plastiko, bet žmonija ne visą laiką gyveno su plastiku. Jis buvo išrastas ir mes prie jo pripratome. Nėra jokios priežasties, kodėl mes negalime gyventi be jo.

– Tavo siūlomi sprendimai skamba labai paprastai, bet kartais naujienos apie klimato kaitą būna labai pesimistiškos – mes jau pavėlavome, klaidų nebeištaisysime. Ar tu pats esi nusiteikęs optimistiškai?

– Jei eini į mokyklas ir kalbi su vaikais ir jiems sakai „nėra jokios vilties, pasiduokite“ – nėra jokio tikslo eiti pas juos. Bet aš ateinu ir sakau, kad yra problemų, bet vis dar yra vilties ir štai jums keli sprendimo būdai. Kai kalbame su vaikais, turime būti optimistai. Kitaip tik viskas blogės: vaikai manys, kad jie nieko negali pakeisti – pirks plastika, nes išeities nėra. Jei nėra vilties – nėra ir prasmės ką nors daryti.

– Teko pastebėti, kad labai daug suaugusiųjų itin emocionaliai ir net neigiamai reaguoja į Gretą Thunberg. Kaip manai, kodėl taip yra?

– Manau, kad žmonės taip reaguoja, nes jie žino, kad yra atsakingi. Tai visų mūsų kaltė, bet kai kurie žmonės to nepripažįsta. Kai kurie vis dar netiki, kad iš tiesų egzistuoja problema. Dabar juk viskas gerai: plastikas yra pigus – panaudoji ir išmeti. Žmonės, kurie taip reaguoja, yra arba turtingi, arba kvaili, arba gyvena gyvenimo būdą, kuris jiems yra labai patogus. Jei jiems sekasi gyvenime, jie negalvoja apie visus pavojus ir įtaką, kurią daro gamtai. Jei mūsų veiksmai neturėtų įtakos klimato kaitai – aišku, galėtume taip ir toliau gyventi.

Kalbant apie Gretą Thunberg – kai kurie žmonės neapkenčia, kai jaunas asmuo jiems aiškina. Jie to nepripažįsta, nes tai juos verčia jaustis silpnais ir pažeidžiamais. Tačiau nemanau, kad reikia sakyti žmonėms: žiūrėkite, ką padarėte. Tai labai konfliktiška. Manau, kad geriau sakyti, kad mes visi padarėme klaidų, o dabar turime dirbti kartu, kad jas ištaisytume. Kaltinimai nesuveiks, reikia dialogo.

– Tave kviečia į įvairius renginius, tau tenka susitikti su vyriausybių atstovais. Ar manai, kad jie rimtai tavęs klauso ir svarsto tavo pasiūlymus, ar tik ciniškai palinksi, pasidžiaugia, kad jaunimas yra aktyvus ir tada toliau daro tą patį, ką darė daugybę metų?

– Jei tokį klausimą man būtų uždavę kas nors prieš 5 metus, tai nežinočiau, ką atsakyti. Tačiau dabar daugybė žmonių pabudo, prasidėjo judėjimas „Fridays for future“. Žmonės gali bandyti tai ignoruoti, bet laiku bėgant – išgirs. Kai kalbu su žmonėmis, aš jų nekaltinu. Manau, kad mano prieiga paskatina žmones geriau įsiklausyti į tai, ką aš sakau. Nes aš jų tiesiogiai nepuolu.

Bet manau, kad mums reikia įvairių prieigų. Greta pradėjo judėjimą. Tai puiku. Bet kai kalbame su įstatymų leidėjais, turime kalbėti ramiau. Kai kalbame su didelėmis įmonėmis – reikia kitokio bendravimo tono. Šioms įmonėms sekasi puikiai. Jei imsi su jomis bendrauti taip tiesiogiai kaltinant, tavęs neklausys ir toliau darys tai, ką darė, nes tai ką jos daro – šiuo metu nėra nelegalu. Tačiau, jei įmonėms parodysi, kad šiek tiek darant dalykus kitaip galima išlikti sėkmingoms – jos pasikeis.

– Kaip manai, ar žmonės turi pakankamai įtakos, kad galėtų daryti įtaką milijardieriams, kurie susikrovė turtus iš naftos, anglies kasybos – sričių, kurios žalingos Žemei?

– Vieną dieną visi šie verslai nebeegzistuos. Ir šiandien jau vyksta pokyčiai, bet vis tiek yra politikų, kurie nesiklauso mūsų. Manau, kad teks laukti, kol šie politikai paliks savo postus. Tie politikai dabar saugūs, nes mes, jaunimas, dar negalime balsuoti. Bet anksčiau ar vėliau – mes balsuosime.

Matome, kad dalis politikų kovoja su klimato kaita, o dėl kitų politikų veiksmų – atgal į praeitį sugrįžtame 30 metų. Manau, kad vieną dieną politikai privalės mus išgirsti. Taip pat manau, kad Europos Sąjunga turi imtis daug griežtesnių įstatymų, siekiant kovoti su plastiko tarša, žvejybos išteklių pereikvojimu ir vandenynų rūgštėjimu. Jei ES imsis veiksmų, nematau priežasties, dėl kurios kitos šalys negalėtų jai sekti iš paskos. Manau, kad mes turime parodyti pavyzdį, o kitos šalys paseks mūsų pavyzdžiu.

Komentarai ()