Aptiko visiškai naują gyvūną, stebėtinai susijusį su drambliais: skleidžiamas garsas nepalyginamas su jokia kita rūšimi (Audio) ()
Aptiko gyvūną, kuris anksčiau nebuvo žinomas mokslui. Šio padarėlio skleidžiami keisti ir unikalūs garsai skamba kitaip nei bet kurios kitos žinomos rūšies.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujame tyrime, publikuotame „Diversity“ žurnale, aprašoma, kas gali būti nauja žinduolių rūšis, rasta Taita kalvose Kenijoje.
Miškinis damanas (lot. Dendrohyrax sp, angl. tree hyrax) yra sunkiai apibūdinamas gyvūnas. Esantis kažkur tarp didelės jūrų kiaulytės ir mažo triušiuko, jis garsėja savo balso jėga. Jo skleidžiamas garsas gali pasiekti daugiau nei 100 decibelų.
Nepaisant jų išvaizdos, nors ir sunku patikėti, šie padarėliai yra artimiausi drambliams.
Apie šių sunkiai suvokiamų gyvūnų įvairovę ir ekologiją žinoma labai mažai. Jie dažniausiai būna aktyvūs naktį, kur vaikšto po mišką aukštai medžių lajomis. Čia jie praktikuoja savo unikalų dainavimo stilių, kuris gali tęstis ilgiau nei 12 minučių, sudarytą iš skiemenų, sumaišytų ir kartojamų visoje jų dainoje, serijos.
Dabar atrasta nauja miškinių damanų rūšis, nes analizuojant jų dainą buvo įrodyta, kad ji skamba labai skirtingai nei kitų dainuojančių rūšių.
„Miškiniai damanai mokslui yra beveik visiškai nežinomi“, – teigia doktorantė Hanna Rosti, kuri tris mėnesius sekė ir fiksavo šiuos gyvūnėlius.
„Jie yra giminingi drambliams ir lamantinams. Miškiniai damanai yra nepaprastai balsingi ir nuolat bendrauja tarpusavyje.“
„Kaip jie gali lipti į 50 metrų aukščio medžius, turėdami vos tris pirštus ir gana apvalų kūną, yra paslaptis. Jie maitinasi lapais, todėl jų ekologinė niša panaši į koalų Australijoje ar tinginių Pietų Amerikoje“.
Mokslininkai dar turi daug ką sužinoti apie šias nepagaunamas ir neįprastas būtybes, tačiau jų, kaip rūšies, saugumas jau kelia nerimą Rosti ir jos kolegoms.
„Šie miškiniai damanai gyvena dviejuose mažuose miško fragmentuose, kurių dydis yra tik trys kvadratiniai kilometrai“, – rašė ji. „Tai reiškia, kad šios rūšies išsaugojimas, įskaitant mokslinį pripažinimą, turi labai paskubėti“.