Išgirdus žodį „vampyras“ daugeliui prieš akis iškyla šiurpus žymiojo grafo Drakulos atvaizdas, kai kam – filmo „Bafi – vampyrų žudikė“ veikėjai. Tik vienetams šis žodis siejasi su mažu paukšteliu, smailiasnape dirvine starta, gyvenančia Galapagų salose ir mintančia… krauju. Mokslininkai paaiškino, kas evoliucijos metu nulėmė tokius specifinius šio mielo padarėlio mitybos įpročius.

Kaip rašo „The Conversation“, geospiza difficilis, kitaip – smailiasnapės dirvinės startos, minta už jas pačias daug didesnių paukščių krauju. Gyvena šie sparnuočiai tik Galapagų vulkaninės kilmės salyne, slūgsančiame apie tūkstančio kilometrų atstumu nuo Ekvadoro. O tiksliau – uolėtose Darvino ir Wolfo salelėse.

Tam, kad išgyventų izoliuotose, nuo pasaulio atskirtose salose gyvūnai, augalai ir paukščiai evoliucijos metu turėjo prisitaikyti prie itin sudėtingų gyvenimo sąlygų. Dėl šios priežasties Galapagai garsėja autentiška biologine įvairove.

Čia gyvenančios 13 startų rūšių dar vadinamos „Darvino kikiliais“ (pradžioje šie paukščiai buvo palaikyti kikiliais, bet vėliau priskirti atskirai dirvinių startų genčiai). Jų stebėjimas ir tyrimai padėjo sukurti evoliucijos teoriją. Čarlzas Darvinas nustatė, kad visi jie skiriasi tik snapo forma ir dydžiu.

Pasirodo, snapo savybes lemia paukštelio mityba. Pavyzdžiui, rašo „The Conversation“, mažosios kaktusinės dirvinės startos snapas – ilgas ir plonas. Būtent toks, kokiu patogu ragauti kaktusų nektarą. Kitos salyne gyvenančios startos prisitaikę gliaudyti sėklas, dar kitos minta vabzdžiais.

Šiandien žinoma, kad visos jos yra kilę iš bendro protėvio, tačiau įdomiausia – kodėl kai kurie paukšteliai maitinasi taip neįprastai – krauju.

Mokslininkai paaiškino, kad smailiasnapės dirvinės startos gyvena keliose nė dviejų kvadratinių kilometrų dydžio nesiekiančiose Darvino ir Wolfo salelėse. Gyvenimas jose, vertinant net nuo pasaulio atskirtų Galapagų standartais, ypač atšiaurus.

Nuo centrinės salyno dalies šių startų buveinė nutolusi daugiau kaip 160 kilometrų. Gyvenimas čia toli gražu neprimena rojaus – šviežio vandens būna retai, o ir maisto sausuoju metų laiku gali visai nebūti.

Smailiasnapių dirvinių startų protėviai pirmąkart salose nutūpė palyginus neseniai (kalbant evoliucijos mastais) – maždaug prieš 0,5 mln. metų ir apsigyveno didžiųjų jūrinių paukščių, raudonkojų padūkėlių ir Naskos padūkėlių draugijoje. Evoliucijos eigoje smailiasnapės dirvinės startos išmoko, kad už jas pačias gerokai didesnių kaimynų plunksnose galima atrasti gardžių parazitų. Nauda buvo abipusė – ir startos sočios, ir plunksnos švarios.

Šitaip maitinantis pasitaikydavo odos pažeidimų, todėl iš pradžių smailiasnapės dirvinės startos kraujo paragaudavo visai netyčia. Anot mokslininkų, ilgainiui paukšteliai išmoko patys pradurti odą – kam vargti su parazitais, jeigu gali skanauti šviežio kraujo? Štai taip alternatyvus mitybos šaltinis galiausiai tapo neatskiriama gyvenimo dalimi. Manoma, kad padūkėlių kraujas sudaro apie 10 proc. mitybos raciono.

The vampire finch DRINKS BLOOD! There's little to no freshwater on their islands so the vampire finch usually resorts to this in times of drought.
They use their scapel-like beaks to cut open their victims beefre drinking their fill of blood. pic.twitter.com/a0uoigjvyB

— ġєиєяλኗʞ✇ḄยፕɎLġץΨ☍lʎʇnᙠⓇⓃⒶT҉๏เɭєፕ↫ (@Rubber0Cement) May 29, 2019

Komentarai ()