Trys ryklių rūšys, gyvenančios tamsiose vandenyno gelmėse, pasirodė esančios bioliuminescencinės.

Šokoladinis dygliaryklis (Dalatias licha), juodasis šėtonryklis (Etmopterus lucifer) ir rudasis trumpadyglis ryklys (Etmopterus granulosus) pasižymi švelniai švytinčiais mėlynais raštais. Jie aptikti Naujosios Zelandijos vandenyse.

Iš šių trijų – šokoladinis dygliaryklis (Dalatias licha), užaugantis iki 180 centimetrų ilgio, dabar yra didžiausias žinomas bioliuminescencinis ryklys pasaulyje.

Bioliuminescencija nėra retas bruožas gyvūnų karalystėje. Net žmonės švyti (nors ir per silpnai, kad iš tikrųjų matytume). Atrodo, kad tai naudingiausia tamsoje gyvenančioms gyvybės formoms – naktimis švytinčiams grybams, vabzdžiams tamsiose olose... ir vandenyno gilumoje, taip giliai, kur Saulės spinduliai negali prasiskverbti.

Mezopelaginėje, dar vadinamoje prieblandos zonoje (200–1000 metrų gilyje) bioliuminescencija praktiškai yra gyvenimo būdas. Apskaičiuota, kad daugiau kaip 90 procentų visų mezopelaginių gyvūnų turi tam tikrą bioliuminescencijos formą, kurią jie naudoja skirtingais būdais.

Tačiau rykliuose bioliuminescencija nėra pakankamai dokumentuota ir nėra išsamiai ištirta. Jūrų biologai Jérôme Mallefet ir Laurent Duchatelet iš Luveno katalikiškojo universiteto Belgijoje dėjo pastangas tai atitaisyti.

„Bioliuminescencija dažnai buvo vertinama kaip įspūdingas, tačiau nedažnas įvykis jūroje“, – rašė tyrėjai savo darbe. „Tačiau atsižvelgiant į giliųjų vandenų platybes ir šviečiančių organizmų paplitimą šioje zonoje, dabar vis labiau darosi akivaizdu, kad šviesos gaminimas gilumoje turi vaidinti svarbų vaidmenį struktūrizuojant didžiausią mūsų planetos ekosistemą.“

Kartu su Darrenu Stevensu iš Nacionalinio vandens ir atmosferos tyrimų instituto (NIWA) Naujojoje Zelandijoje jie pradėjo tirti vietiniuose vandenyse aptiktus mezopelaginius ryklius.

Jų darbo dėka mes dabar žinome, kad šokoladinis dygliaryklis (Dalatias licha), kuris yra paplitęs visame pasaulyje, iš tikrųjų yra bioliuminescencinis, apie kurį mokslininkai įtarė nuo 1980-ųjų, nors aiškių įrodymų nebuvo rasta.

Kiti du rykliai, juodasis šėtonryklis (Etmopterus lucifer) ir rudasis trumpadyglis ryklys (Etmopterus granulosus), yra daug mažesni už šokoladinį dygliaryklį, atitinkamai užaugantys iki 47 ir 60 centimetrų, tačiau jie taip pat yra labiausiai paplitusios giliavandenės ryklių rūšys, rastos Naujosios Zelandijos vandenyse.

Mokslininkai savo egzempliorius sučiupo NIWA tyrimo plote „Chatham Rise“ prie rytinės Naujosios Zelandijos pakrantės 2020 m. sausio mėn. Iš šimtų sugautų ryklių bioliuminescencijos tyrimui buvo naudojami 13 šokoladinių dygliaryklių, 7 juodieji šėtonrykliai ir 4 rudieji trumpadygliai rykliai.

Visų trijų rūšių odoje mokslininkai rado fotoforų – šviesą skleidžiančių organų, esančių bioliuminescenciniuose gyvūnuose.

Įdomu tai, kad rykliuose šviesos emisija kontroliuojama hormoniškai (vienintelė žinoma gyvūnų rūšis, kuriai taip yra). Tyrėjai nustatė, kad melatoninas sukelia trijų rūšių ryklių spindesį, alfa-melanocitai jį stimuliuoja, o adrenokortikotropiniai hormonai (AKTH) jį uždaro.

Kodėl rykliai švyti, tai ne taip lengva nustatyti. Mezopelaginiai gyvūnai gali švytėti dėl daugelio priežasčių: pritraukti porą, privilioti grobį, mokytis ar maskuotis.

Mokslininkai mano, kad šių trijų ryklių švytėjimo priežastis gali būti pastaroji, t. y. dėl maskuotės. Švytėjimas sutelktas aplink pilvą ir apačią, o mezopelaginėje dalyje tai gali padėti padaryti šias žuvis praktiškai nematomomis tam tikrais kampais.

Tai nėra pakankamai giliai, kur rykliai plaukioja, kad visiškai neprasiskverbtų šviesa. Gali būti, kad šviečiantys pilvai padeda rykliams pačiupti grobį, plaukiojantį po jais. Kadangi šviesa šiek tiek prasiskverbia į vandenį, šviečiantį ryklio pilvą aukoms sunku pamatyti dangaus mėlyje. Tai maskavimosi būdas, vadinamas priešpriešinė bioliuminiscencija.

Tai reiškia, kad šokoladinio dygliaryklio nugaros pelekų švytėjimą šiek tiek sunkiau paaiškinti; reikia daugiau jų elgesio tyrimų.

Tyrėjai teigia, kad supratimas apie šias būtybes gali suteikti tam tikrą įžvalgą ne tik apie atskiras rūšis, bet ir apie tai, kaip veikia giliavandenė jūros ekosistema.

„Šis pirmasis eksperimentinis trijų šviečiančių ryklių rūšių iš Naujosios Zelandijos tyrimas suteikia įžvalgų apie ryklių bioliuminescencijos įvairovę ir pabrėžia būtinybę atlikti daugiau tyrimų, kurie padėtų suprasti šiuos neįprastus giliavandenius gyventojus: švytinčius ryklius“, – rašė jie savo darbe.

Tyrimas paskelbtas leidinyje „Frontiers in Marine Science“.

Komentarai ()