Prieš kurį laiką tyrinėtojai Ušuajoje, piečiausiame Argentinos mieste, vieną žiemą pastebėjo netikėtus svečius. Martilo saloje – mažame žemės lopinėlyje Biglio sąsiauryje – turistai pakankamai dažnai lankosi norėdami pamatyti fotogeniškas magelaninių ir papuasinių pingvinų kolonijas. Bet jeigu pasiseks, pamatysite ir netikėtą rūšį – karališkuosius pingvinus, žvelgiančius į vandenį iš akmenuoto salos paplūdimio. Jie visa galva aukštesni už papuasinius ir bene dvigubai už magelaninius pingvinus, rašo „Wired UK“. Pasaulinės pingvinų dienos, kuri minima balandžio 25 d., proga siūlome paskaityti apie šią mįslę, kurią mokslininkams užminė karališkieji pingvinai.

Saujelę karališkųjų pingvinų prieš kurį laiką užfiksavo kameros saloje – dažniausiai jie vaikštinėdavo papuasinių pingvinų perėjimo vietose. Karališkųjų pingvinų galima aptikti ir kitose Patagonijos vietose, tačiau šioje saloje jie buvo pastebėti tik prieš kelerius metus. Kaip jie čia pateko, iš kur atvyko ir net kiek jų iš viso yra – mįslė. „Mes nieko nežinome apie Martilo salos karališkuosius pingvinus“, – pripažino pingvinologė Sami Dodino iš Argentinos mokslinio instituto CADIC.

Ušuaja, piečiausia Argentinos vieta, dažnai vadinama „Pasaulio kraštu“. Jeigu nuo jos į pietus keliausite dar apie tūkstantį kilometrų, pasieksite Antarktidą.

Martilo saloje magelaniniai pingvinai, kurie skiriais nuo kitų tuo, kad iškasa urvus savo lizdams, gyvena jau nuo aštuntojo dešimtmečio. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje prie jų prisijungė ir papuasiniai pingvinai – šiek tiek didesni, kurie savo lizdams renka akmenukus.

Karališkieji yra antri pagal dydį pingvinai pasaulyje, už juos didesni tik imperatoriškieji. Jie išsiskiria oranžiniais savo „skruostais“ ir geltonai oranžine dėmę ant krūtinės. Suaugę jie atrodo išties elegantiškai, nors mažyliai dažnam sukelia šypseną – atrodo tokie nerangūs rudi kuckuiluoti paukščiukai.

Nėra žinoma, ar šie karališkieji pingvinai į Martilo salą atklydo netyčia, ar toks ir buvo jų tikslas. „Tikriausiai visgi tai įvyko netyčia, – sakė CADIC tyrėja Andrea Raya Rey. – Galbūt jie keliavo po vandenyną ieškodami maisto.“

Kai ateina laikas šertis, karališkieji pingvinai lipa į krantą, dažniausiai grįžta į savo gimtąją koloniją, o tuomet – vėl į vandenį. Bet šiuo atveju jie galbūt pamatė kitus pingvinus Martilo saloje ir nusprendė išlipti joje, kad pasikeistų plunksnas.

Atlikę genetinius tyrimus tyrėjai nustatė, kad papuasiniai pingvinai Martilo saloje yra kilę iš Folklando salų. Gali būti, kad būtent iš ten atvyko ir karališkieji. Nors neatmetama ir kiti variantai: kad jie čia atplaukė iš Inutilio įlankos, esančios už kelių šimtų kilometrų; arba Stateno salos iš rytų; arba Pietų Džordžijos salos Atlanto vandenyje, kurioje gyvena didelė karališkųjų pingvinų kolonija.

Kai Martilo saloje karališkieji pingvinai buvo pastebėti pirmą kartą, buvo manyta, kad jie dar nesubrendę, nes atrodė, kad jie nė nemėgina poruotis. Bet pastaraisiais metais pavyko padėti kiaušinių, o praėjusiais metais pirmą kartą iš vieno jų išsirito jauniklis.

Deja, džiugesys truko neilgai – po kelių savaičių jauniklis mirė. „Manoma, kad tai įvyko dėl karštos vasaros Ušuajoje, – sakė Sami Dodino. Andrea Raya Rey pridūrė, kad mažylis tikriausiai būtų vis tiek žuvęs atėjus žiemai, nes tėvai atrodė nepatyrę, o ir kolonija yra be galo maža. Paprastai karališkųjų pingvinų jaunikliai žiemą susiburia į vieną krūvą, kad nesušaltų, kol tėvai medžioja maistą. O kadangi jauniklis buvo tik vienas, tai būtų buvę neįmanoma. „Jie bando pradėti koloniją, bet tai labai sunku tik su keliais pingvinais“, – sakė Andrea Raya Rey.

Sunku pasakyti, kas ateityje nutiks su Martilo salos karališkaisiais pingvinais. Tyrėjai nenori kištis, kad nesutrikdytų tų kelių pingvinų gyvenimo čia, tad apsiriboja tik filmuotos medžiagos tyrinėjimu. Tačiau to negana, kad galėtų nustatyti, kokio amžiaus yra pingvinai, ar į salą grįžta vis tie patys, ar jau nauji individai. „Turime daug klausimų be atsakymų“, – pripažino S.Dodino.

Tuo tarpu mokslininkai gali daryti daugiau tyrimų su papuasinių ir magelaninių pingvinų populiacijomis. Kolonijoje skaičiuojami pingvinai, renkami kraujo ir plunksnų pavydžiai, iš kurių galima spręsti apie gyvūnų mitybą. Taip pat uždedami GPS siųstuvai ant kai kurių pingvinų, kad mokslininkai matytų, kurie jie medžioja žuvis.

Pasirodė, kad, pavyzdžiui, papuasiniai pingvinai labiau mėgsta žuvį gaudyti atviruose vandenyse, o magelaniniai plaukia toliau ir gaudo šprotus, omarus ar krilius. Tai, anot mokslininkų, gali būti ženklas, kad skirtingos pingvinų rūšys atsiskiria savo medžioklės zonas, kad nekonkuruotų tarpusavyje.

Visgi pingvinų stebėjimas pastaraisiais metais buvo itin sunkus. Tyrėjai dėl pandemijos negalėjo aplankyti salos – tik vieną kartą galėjo atvykti tam, kad pakeistų baterijas ir atminties korteles kamerose. Nors kita vertus, pripažįsta, kad pingvinai nuo to tikriausiai tik laimingesni.

Pingvinų tyrinėjimas – Martilo saloje ir kitur pasaulyje – mums gali daug pasakyti ne tik apie juos pačius. Matant, kaip pingvinai adaptuoja savo elgesį keičiantis aplinkybėms, gali parodyti, kokios pasekmės gresia keičiantis klimatui ir kylant kitiems aplinkosauginiams iššūkiams. „Studijuojant pingvinus galime gauti ankstyvą pavojaus signalą, kas darosi vandenynuose“, – reziumavo Andrea Raya Rey.

Komentarai ()