Ar žinojote, kad vienas paprastosios kiaulpienės (Taraxacum officinale F. H. Wigg) augalas subrandina iki 8 000 sėklų? O kad visos jo dalys naudojamos įvairioms ligoms gydyti? Neabejotinai kiaulpienė – vienas populiariausių, atspariausių ir ištvermingiausių pavasarinių vaistinių augalų, džiuginanti geltonų žiedų kilimu pievose, pamiškėse, laukuose, pakelėse, ir erzinanti daržininkus kaip atkakli piktžolė.

Botaninė charakteristika

Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale F. H. Wigg) priklauso astrinių Asteraceae (Bercht. & J. Presl) šeimai. Daugiametis 10–25 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeninė, stora, sultinga, geltona ar geltonai ruda, baltu viduriu. Lapai giliai skiautėti susitelkę skrotelėmis. Gegužės mėnesį išauga žiedynstiebiai, kurių viršūnėje yra po vieną graižą.

Praėjus kelioms savaitėms po žydėjimo, subręsta vaisiai – šviesiai rudi lukštavaisiai su skristukais, kuriuos platina vėjas; graižas – tarsi pūkinė galvutė. Viename augale subręsta iki 8 000 sėklų. Augalas paplitęs Europoje, Azijoje.

Vertingas ir perspektyvus vaistinis bei maistinis augalas

Vaistinė augalinė žaliava – kiaulpienių šaknys (Taraxici radix) – kasamos antrųjų arba trečiųjų auginimo metų rudenį (rugsėjį–spalį, augalų vegetacijos pabaigoje) arba anksti pavasarį (prieš vegetacijos pradžią). Kiaulpienių lapai (Taraxici folium) renkami atželiantys (balandžio–gegužės mėn.), o kiaulpienių žiedynai (Taraxici flos) skinami  (balandžio–gegužės mėn.). Europos farmakopėjoje aprašoma vaistinė augalinė žaliava – kiaulpienių šaknys kartu su kiaulpienių lapais (Taraxaci radix cum herba).

Paprastosios kiaulpienės tiek antžeminėje, tiek požeminėje dalyse kaupiasi biologiškai veiklieji junginiai, todėl visos augalo dalys naudojamos įvairioms ligoms gydyti. Pastaruoju metu pasaulyje įvairiapusiškai tiriamos šio augalo cheminės, farmakologinės, toksikologinės savybės, o jų gydomosios savybės pagrindžiamos klinikiniais tyrimais.

Kiaulpienių šaknyse kaupiasi terpenai, triterpenai: taraksasterolis, β – taraksasterolis; jų 16-hidroksi junginiai: arnidolis ir faradiolis, α–amirinas, β-amirinas, β-sitosterolis, β - sitosterolio- β- D- gliukopiranozidas, stigmasterolis; fenoliniai junginiai – fenolinės rūgštys (kavos, kavos ir vyno (tartaro) rūgšties esteriai – kaftaro rūgštis; cikoro rūgštis; kavos  ir chino rūgšties esteris – chlorogeno rūgštis (3–kafeoilchino rūgštis) ir jos izomeras kriptochlorogeno rūgštis (4-kafeoilchino rūgštis), p-kumaro, vanilino, siringo, protokatecho ir ρ-hidroksibenzenkarboksi rūgštys; kumarinai: umbeliferonas, eskuletinas, skopoletinas, eskulinas, cikorijinas. Be to, šaknyse yra inulino, karotinoidų (liuteino), riebalų rūgščių (miristino rūgštis), mineralų, cukrų (fruktozės, gliukozės, manitolio), vitaminų, gleivių, pektininių medžiagų.

Kiaulpienių lapuose nustatyti terpenai – seksviterpeniniai laktonai: taraksininės rūgšties β-D gliukopiranozidas, 11,13-dihidrotaraksininės rūgšties β-D-gliukopiranozidas ir triterpenai: β-sitosterolis, β-amirinas; fenolinės rūgšys: kavos, kaftaro, chlorogeno, cikoro ir p-hidroksifenilacto rūgštys; flavonoidų glikozidai: liuteolino-7-O-gliukozidas (cinarozidas), liuteolino-7-O-rutinozidas (skolimozidas), izoramnetino-3-Ogliukozidas, kvercetino-7-O-gliukozidas (kvercimeritrinas), ir apigenino-7-O gliukozidas (apigetrinas); kumarinai. Lapams kartų skonį suteikia taraksininės rūgšties β-D – gliukopiranozidas, 11,13-dihidrotaraksininės rūgšties β-D-gliukopiranozidas, p-hidroksifenilacto rūgštis, β-sitosterolis. Lapuose gausu vitaminų (B1, B2, B5, B6, B12, C, D) ir mikroelementų (geležies, silicio, magnio, natrio, kalio, cinko, mangano, vario, ir fosforo), beta karotino, ksantofilų, chlorofilo.

Kiaulpienių žieduose kaupiasi fenolinės rūgštys: kaftaro, cikoro ir chlorogeno; flavonoidai: liuteolinas ir jo glikozidai (cinarozidas (liuteolino-7-O-gliukozidas), liuteolino-7-O-digliukozidas, laisvas chrisoeriolis (liuteolino 3-metileteris). Žieduose randama karotinoidų, iš kurių svarbiausias liuteino epoksidas.

Indikacijos ir naudojimas

Paprastoji kiaulpienė naudojama įvairių šalių tradicinėje medicinoje kaip natūrali diuretinė priemonė. Dabar Europoje, Azijoje ir Amerikoje jų preparatai pritaikomi šiuolaikinėje medicinoje hipertenzijai, edemoms, priešmenstruaciniam sindromui, necukriniam diabetui, staziniam širdies nepakankamumui, inkstų  ligoms, šlapimo takų infekcijoms, glaukomai, kepenų ligoms ir osteoporozei gydyti.

Kiaulpienių lapuose ir šaknyse esantys seskviterpeniniai laktonai pasižymi virškinimą gerinančiomis savybėmis: skatina seilių ir skrandžio sulčių sekreciją bei tulžies veiklą. Dėl šių savybių jų preparatams būdingas virškinimą ir apetitą gerinantys, švelniai vidurius laisvinantis poveikiai.

Kiaulpienių šaknyse yra didelė (iki 40 proc.) koncentracija skaidulinės medžiagos inulino – tai turi įtakos gerųjų bakterijų įsitvirtinimui, jų augimo skatinimui ir normalios žarnyno mikrofloros atkūrimui. Be to, inulinas reguliuoja cukraus kiekį kraujyje.

Kiaulpienių šaknų preparatai pasižymi teigiamu poveikiu širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniams: nutukimui, hiperlipidemijai, hipertrigliceridemijai ir hipercholesterolemijai.

Kiaulpienių lapų vandeninis ekstraktas turi priešvėžinį poveikį: slopina MCF–7/AF krūties vėžio ląstelių augimą ir LNCaP prostatos vėžio ląstelių invaziją į pirmo tipo kolageną.

Kiaulpienių ekstraktų fenolinės rūgšys (chlorogeno ir kavos) pasižymi antivirusiniu poveikiu:  In vitro įrodytas aktyvumas prieš Herpex Simplex ir paragripo virusą bei gripo viruso dauginimąsi.

Paprastoji kiaulpienė liaudies medicinoje vadinta „gyvybės šaknimi“ ir vartojama aterosklerozės profilaktikai, bendrai organizmo savijautai gerinti. Kiaulpienių lapai pavasarį yra vitaminų šaltinis. Kiaulpienių šaknys, iškastos pavasarį, prieš augalų vegetacijos pradžią, dėl didelio inulino kiekio rekomenduojamos sergantiesiems cukriniu diabetui. Kiaulpienių žydėjimo laikotarpiu rekomenduojama kasdien suvalgyti po dešimt žiedų dažnai sergantiems, prislėgtiems ir pavargusiems.

Kiaulpienių lapų sultimis išoriškai gydomos nuospaudos, karpos ir strazdanos.

Kontraindikacijos

Kiaulpienių preparatų negalima vartoti asmenims, alergiškiems astrinių (Asteraceae Bercht. & J. Presl) šeimos augalams, taip pat ir paprastajai kiaulpienei; esant žarnyno ir tulžies latakų nepraeinamumui; tulžies pūslės akmenligės atvejais. Vaikams negalima ragauti kiaulpienių pieniškų sulčių arba gerti jų šaknų nuoviro – nes gali sukelti šleikštulį, vėmimą, viduriavimą ar net širdies ritmo sutrikimą.

Kitos panaudojimo sritys

Maistinis augalas. Iš šviežių kiaulpienių lapų gaminamos salotos. Pavasarį iš šviežių kiaulpienių žiedų verdama uogienė (medaus skonio), gaminamas  „pienių vynas“. Išdžiovintos ir paskrudintos kiaulpienių šaknys vartojamos kaip kavos pakaitalas.

Medingas augalas. Paprastosios kiaulpienės žieduose gausu nektaro ir žiedadulkių – tai maistas bitėms.

Pašarinis augalas. Kiaulpienių lapai – vitaminingas paukščių ir triušių pašaras.

Svarbu žinoti! Paprastoji kiaulpienė yra vaistinis augalas, turintis ne tik gydomųjų savybių, bet ir kontraindikacijų bei gali sukelti nepageidaujamų poveikių, todėl prieš pradedant gydytis kiaulpienių preparatais, rekomenduojama pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

Prof. habil. dr. Ona Ragažinskienė

Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Mokslo skyriaus Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus vedėja

Komentarai ()