Mokslininkų meiliai klajojančiu mėsos vyniotiniu pramintas šiurpios išvaizdos moliuskas turi dantis iš reto mineralo, kurį anksčiau pavykdavo aptikti tik uolėtose pakrantėse. Taigi šio mineralo (angl. santabarbaraite) rasta šio uolas apgraužiančio moliusko (lot. Cryptochiton stelleri) dantyse, o klajojančiu mėsos vyniotiniu jis pramintas, nes iš tiesų savo išvaizda – rausvai rudu iki 36 centimetrų ilgio siekiančiu ovaliu kiautuotu kūnu – primena šį patiekalą.

Mokslininkų padarytas atradimas paaiškina, kaip šis įdomus moliuskas sugeba maistą nugramdyti nuo uolų, rašo livescience.com. „Mineralo santabarbaraite sudėtyje daug vandens, todėl jis tvirtas ir tuo pačiu mažo tankio, manome, kad dėl šios priežasties dantys yra tvirtesni, išvengiant didesnio svorio“, – teigia šiam tyrimui vadovavęs mokslininkas Derkas Joesteris iš Šiaurės vakarų Ilinojaus universiteto.

Klajojantis mėsos vyniotinis, dar vadinamas didžiuoju Ramiojo vandenyno chitonu, yra didžiausias žinomas chitonas – jūrinis moliuskas, turintis ovalų plokščią kūną ir kiautą, sudarytą iš vienas kitą iš dalies dengiančių žvynų. Chitonai garsėja neįtikėtinai tvirtais dantimis, kurie yra pritvirtinti prie minkštos ir paslankios liežuvį primenančios radulos. Taigi ieškodami maisto chitonai dantimis padengta radula gramdo olas ir tokiu būdu apsirūpina dumbliais ir kitais maisto šaltiniais.

Kartu su kolegomis D. Joesteris jau anksčiau yra tyrinėjęs chitonų dantis, tačiau šį kartą norėta sužinoti daugiau apie tuščiavidurę struktūrą, panašią į žmogaus danties šaknį, sujungiančią chitonų itin tvirtą ir kietą dantį su paslankia radulos membrana. Taigi šių rezultatų buvo siekiama analizuojant Cryptochiton stelleri ir taikant kelias aukštųjų technologijų technikas, tarp kurių – sinchrotrono šviesos šaltinis ir transmisijos elektroninis mikroskopas.

„Šio mineralo anksčiau būdavo aptinkama labai mažais kiekiais tik geologiniuose mėginiuose, biologiniame kontekste jo anksčiau nėra tekę matyti“, – patikino D. Joesteris. Šis atradimas liudija, kad keistasis mėsos vyniotinis maisto rinkimui naudoja visą dantį, ne tik itin tvirtą ir ilgaamžį jo paviršių. Be to, mokslininkų komanda pamėgino atkurti cheminį modelį, tam panaudodami 3D spausdinimui skirtą rašalą.

Linusas Stegbaueris iš D. Joesterio mokslininkų komandos specialų rašalą sukūrė sujungdamas geležį ir fosfato jonus su biopolimeru, gautu iš chitono dantų. Taigi šiuo metu Štutgarto universitete dirbantis L Stegbaueris kartu su kolegomis įsitikino šio eksperimento veiksmingumu: naudojant šį rašalą pavyko atspausdinti itin tvirtas, kietas ir ilgaamžes medžiagas, kai rašalas būdavo paruošiamas iš sudedamųjų jo dalių prieš pat spausdinimo procesą.

„Kadangi nanodalelės suformuoja biopolimerą, masė tampa tvirtesnė ir klampesnė, – sakė D. Joesteris. – Šis mišinys tada gali būti paprastai panaudojamas spausdinimui, o po vėliau įvykstančio džiovinimo oru galutinė medžiaga tampa tvirta ir kieta.“

Parengta pagal šį straipsnį.

Komentarai ()