Triukšmingos papūgos, „kikenančios“ hienos, pulkas vieversių – tai tik keletas gyvūnų, kuriuos lengvai atpažįstame pagal jų skleidžiamus garsus.

Žmonėms bendravimas yra jų santykių pagrindas ir sėkmingo kasdieninio gyvenimo dalis. Tuo tarpu gyvūnai skleidžia garsus norėdami įspėti, suvilioti porininką, pranešdami apie nelaimę ar norėdami apginti savo teritoriją. Panašiai kaip ir mums, gyvūnams balso stygos padeda sukurti socialinius pamatus ir užtikrinti išlikimą.

Bet ar kada susimąstėte, kurie gyvūnai „kalba“ daugiausiai? Ir kokia prasmė būti plepiu, kai skleidžiant garsus kyla pavojus atkreipti plėšrūnų dėmesį?

Žmogiškuoju požiūriu, „plepumą“ galima įvertinti dviem būdais: laiku, praleistu skleidžiant garsus ir tų garsų įvairove. Kaip tai pritaikoma gyvūnams? Mokslininkai nustatė, kurios gyvūnų rūšys yra linkusios dažniausiai skleisti garsus, o kurios gyvena tylesnį gyvenimą.

Socialinės būtybės

Galima numanyti, kad vienas iš veiksnių, lemiančių gyvūno polinkį bendrauti, yra tos rūšies socialumas. Tiesa, kai kurios labai socialios rūšys taip pat yra ir judrios – pavyzdžiui, raudonsnapių audėjų (priklausančių žvirbliniams paukščiams) pulkai. Arba mažos, į mangustą panašios ir Pietų Afrikoje gyvenančios surikatos, kurios gyvena dideliuose, draugiškose bendruomenėse, kartu augina jauniklius bei saugosi nuo plėšrūnų.

„Ieškodami maisto jie visada čiulbesiu praneša, kad jiems viskas gerai ir aplink nėra plėšrūnų. Jie nuolat skleidžia šį silpną, švelnų akustinį signalą“, – aiškina Kembridžo universiteto zoologas Arikas Kershenbaumas, tyrinėjantis gyvūnų vokalinę komunikaciją. Jis pastebi, kad socialumas nebūtinai reiškia, kad gyvūnas daug bendrauja – nes garsų skleidimas taip pat kainuoja. „Dauguma gyvūnų stengiasi per daug „nekalbėti“, nes tai reikalauja nemažai energijos“, – sako knygos „The Zoologist's Guide to the Galaxy“ autorius A.Kershenbaumas.

Dėl garsų skleidimo gyvūnui taip pat kyla pavojus būti pastebėtam ir sugautam plėšrūno. Šis veiksnys kelia didelį spaudimą net labai socialių rūšių bendravimui – pavyzdžiui, šimpanzėms. „Šimpanzės „kalba“ labai mažai, ne tiek, kiek tikėtumėmės atsižvelgdami į jų socialinių grupių sudėtingumą“, – pasakoja zoologas. Norėdamos kiek įmanoma sumažinti skleidžiamus garsus, šimpanzės dažnai pasitelkia gestus, todėl vokalas nėra vienintelis gyvūnų bendravimo būdas. „Gyvūnai nuolat transliuoja informaciją ir nesvarbu, ar ji perduodama garsais, ar kvapais, ar laikysena – visa tai vertina kiti gyvūnai, kurie tokiu būdu supranta, ką daryti ir kaip bendrauti su šiuo gyvūnu“, – pabrėžia mokslininkas.

Kaip pagrindinė taisyklė, vieniši gyvūnai likusiam pasauliui perduoda paprastesnes žinutes, palyginus su bendradarbiaujančiose grupėse gyvenančiais gyvūnais, kur bendravimas yra būtinas norint išlaikyti socialinę hierarchiją, rasti ir dalintis maistu bei įspėti apie pavojus. „Galima pastebėti, kad esant bendradarbiaujančioje grupėje, pasakoma kur kas daugiau, nei gyvenant savarankiškai“, – priduria A.Kershenbaumas.

Vis dėlto žmonėms darosi sudėtinga išanalizuoti, ką „sako“ gyvūnai vienu ar kitu atveju. Viena to priežasčių yra klaidingas gyvūnų garsų vertinimas pagal mūsų standartą, kuris apibrėžiamas kaip bendravimas – konkrečiai per žodžių rėmus. Yra įrodymų, kad kai kurių gyvūnų garsai turi konkrečią reikšmę, kurią galima laikyti panašia į žodį.

Pavyzdžiui, kai kurios beždžionės skleidžia specialius garsus, kurie reiškia plėšrūno grėsmę, o delfinai skirtingų giminaičių atvejais skleidžia skirtingą švilpimą. „Jie naudoja konkretų garsą kaip pavadinimą ar vardą, kurį galima laikyti žodžiu“, – pasakoja Kembridžo universiteto mokslininkas. Jis sako, kad tokie garsai pasitaiko tik tais atvejais, kai pavienis garsas yra efektyviausias būdas pranešti apie konkretų dalyką. „Manau, kad klaidinga manyti, jog gyvūnų bendravimas yra sudarytas iš žodžių“, – teigia mokslininkas.

Taigi, gyvūnų bendravimas nesusideda iš atskirų žodžių su unikaliomis reikšmėmis, kaip tai yra mūsų kalbose. Tokią idėją paremia paukščiai giesmininkai: nors jie iš visų gyvų sutvėrimų turi sudėtingiausias vokalines sekas, šios sekos dažniausiai pasitaiko scenarijuose, kur santykinis paprastumas to, ką paukščiui reikia iškomunikuoti – pavyzdžiui, prisišaukti porą ar apginti savo teritoriją – neatitinka neįtikėtinos garsų įvairovės, girdimos čiulbesyje. Taigi, kas čia vyksta?

Viena teorija teigia, kad pati terpė yra žinia. Paukščiai galbūt sako: „Žiūrėk, kokią sudėtingą dainą moku dainuoti! Tai reiškia, kad būsiu geras tėvas.“ Tam tikra prasme, vokalinė akrobatika gali būti spalvingų plunksnų pakaitalas – o tai yra dar vienas būdas suvilioti porą.

„Bet kai kurios paukščių rūšys, pavyzdžiui, strazdas mėgdžiotojas arba Afrikos pilkosios papūgos, vagia garsus iš kitų rūšių“, – pasakoja giesmininkus tiriantis Niujorko Rokfelerio universiteto neurobiologas Erichas Jarvisas.

Šių paukščių stebėjimas kelia versiją, kad vokalizacijos turbūt nėra pavienių žinučių iškomunikavimas tokiu būdu, kaip kalba žmonės: kadangi jos atsiranda iš skirtingų paukščių rūšių, vargu ar jos išlaiko originalias reikšmes. Labiau tikėtina, kad tai tiesiog nauji garsai, įtraukiami į repertuarą – o ne atskiras reikšmes turintys čiulbesiai.

Tačiau nors gyvūnai ir negali išsakyti pavienių dalykų taip, kaip tai įmanoma žmonių kalboje, vis dėlto jų balsai turi prasmę.

Klausyk ir mokykis

Kad ir ką gyvūnai „bekalbėtų“, vieni darydami tai praleidžia daugiau laiko, nei kiti. Taigi, kurie yra patys plepiausi – ir kodėl tas jų „kalbėjimas“ yra vertas jų laiko?

Pasak neurobiologo E. Jarviso, gyvūnus galima suskirstyti į dvi dideles grupes: besimokančiuosius be balso ir vokališkai besimokančiuosius – pastarieji yra tie gyvūnai, kurie mokosi „kalbėti“ imituodami garsus. Tik kelios grupės gyvūnų grupės patenka į vokališkai besimokančiųjų grupę: žmonės, paukščiai giesmininkai ir kai kurie žinduoliai, įskaitant delfinus, banginius, dramblius, ruonius ir šikšnosparnius.

„Kas įdomu, šie gyvūnai, kurie mokosi kalbėti vokališkai, yra tie, kurie kalba daugiausiai“, – pastebi mokslininkas. Taip pat nustatyta, kad jie dažniau kuria sudėtingas balso sekas. Dažnas „kalbėjimas“ jiems padeda susirasti sau porą, gyvenamą teritoriją – tačiau atsiranda rizika pritraukti plėšrūną. Tačiau vokalizacijos turi didžiulį pranašumą.

Pradžiai, garsas sklinda dideliais atstumais, todėl dažnesnis bendravimas gali padėti bendrauti dideliuose plotuose, padėti gyvūnams pretenduoti į teritoriją ar rasti porą. Didesnis vokalumas ir sudėtingesni čiulbesiai taip pat leidžia kai kuriems gyvūnams perduoti daugiau informacijos apie jų pačių statusą.

Rokfelerio universiteto neurobiologas iškėlė hipotezę, kad balsingiausi gyvūnai yra tie, kurie mažiau jaudinasi dėl plėšrūnų. Įdomu tai, kad plepiausi gyvūnai „linkę būti šalia maisto grandinės viršaus, kaip kad žmonės, banginiai, delfinai ar drambliai“.

„Taip pat nustatėme, kad paukščių giesmininkų protėviai buvo kilę iš plėšrūnų, taigi jie buvo maisto grandinės viršuje. Manau, tai priežastis, kodėl paukščiai giesmininkai nebijo plėšrūnų ir „kalba“ labai daug“, – aiškina E.Jarvisas.

Negana to, plepiausi gyvūnai turi sistemą, kuri jiems „kalbant“ padeda sutaupyti energiją. Daugiausiai energijos reikalauja gerklų raumenys ir jų veiklai reikalingi neuronai. Neuronų veikla gali sukurti toksiškus šalutinius produktus, panašius į pieno rūgštį, todėl balsingieji gyvūnai, įskaitant žmones, turi baltymų molekules, kurios apsaugo neuronus nuo toksinų perkrovos. „Mes, paukščiai giesmininkai, papūgos ir kiti savarankiškai susikūrėme savo balsą saugantį mechanizmą“, – aiškina neurobiologas.

Taigi, kuris gyvūnas tituluojamas plepiausiu? „Niekas nėra išanalizavęs visų gyvūnų rūšių ir pateikęs teisingą atsakymą, bet galima būtų teigti, kad tai vokališkai besimokančiųjų grupės narys“, – konstatuoja E. Jarvisas. Tuo tarpu zoologas A.Kershenbaumas remdamasis savo tyrimais spėja, kad pagrindiniai pretendentai į šį titulą yra delfinai. „Jeigu esi vandenyje su delfinais – tuomet ten niekada nebus tylu, jie visuomet „kalba“, – pabrėžia mokslininkas.

O E.Jarvisas dalį savo laiko skiria tam, kad ištirtų, ką vokališkai besimokantieji gali mums pasakyti apie žmogaus kalbą: jis nustatė tam tikras vokališkai besimokančiųjų paukščių genetines mutacijas, kurios galėtų šiek tiek paaiškinti, dėl ko žmonėms atsiranda kalbos sutrikimai.

Parengta pagal „Live Science“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Paulina Bastakytė

Komentarai ()