Nuleidus kamerą į vieno iš aktyviausių pasaulio povandeninių ugnikalnių gelmes, mokslininkai tikėjosi išvysti daug ko, bet tik ne ryklių, klestinčių sprogusiame krateryje.

Skamba kaip mokslinė fantastika

Šį atradimą 2015 m. Kavachi ugnikalnyje Saliamono salose padarė „National Geographic“ stipendininkas daktaras Brennanas Phillipsas.

Kaip, kodėl ir kiek ryklių ten yra – viena iš didžiausių jūrų pasaulio paslapčių, kuriai neseniai buvo skirtas „National Geographic“ dokumentinis filmas „Ryklių ugnikalnis“.

Jūrų ekologas Michaelas Heithausas iš Floridos tarptautinio universiteto Biologinių mokslų departamento paskyrė 25 savo gyvenimo metus atsakymui į klausimą, kodėl aukščiausio lygio plėšrūnus traukia ugnikalniai.

Portalui 9News profesorius sakė, kad jį pribloškė daktaro B.Phillipso atradimas: „pagalvojau, kad tai skamba kaip mokslinės fantastikos filmas. Tai nuostabus radinys“.

Šeštasis pojūtis

Rykliai išgyvena aktyviame krateryje, 18 metrų po paviršiumi, kur karštis beveik siekia virimo temperatūrą. Viena iš teorijų, pateisinančių ryklių išgyvenimą tokiomis sąlygomis yra ta, kad šie gyvūnai ant snukio turi Lorenzini ampulėmis vadinamas poras, kurios gali aptikti Žemės magnetinio lauko pokyčius ir leidžia jiems nuplaukti į saugią vietą prieš išsiveržimą.

Šis paslaptingas „šeštasis pojūtis“ taip pat gali padėti jiems medžioti ir aptikti kitas vulkanines salas.

Nors profesorius M.Heithausas vis dar atlieka tyrimus, jo teigimu, ryšys tarp ryklių ir ugnikalnių yra neginčijamas. Kad ir kaip rykliai naudotųsi ugnikalniais, džiugi žinia, kad jie tai daro, nes neseniai atliktas tyrimas parodė, kad beveik kas penktame koraliniame rife rykliai yra išnykę.

Ekstremalios buveinės ironiškai suteikia jiems saugų prieglobstį toli nuo brakonierių ir žvejybinių laivų.

Komentarai ()