Iš šiaurės į pietus per visą Vakarų Australiją, padalijanti visą žemyną į dvi nelygias dalis, eina spygliuotos vielos tvora, kurios bendras ilgis yra 3 256 km. Tvora buvo pastatyta 1900-ųjų pradžioje, kad laukiniai triušiai nepatektų į ūkių žemes vakarinėje žemyno pusėje.

Šiandien Triušių tvora, dabar vadinama Valstijos barjerine užtvara, yra kliūtis patekti į visoms invazinėms rūšims, tokioms kaip dingo, kengūros ir emu, kurios kenkia pasėliams, taip pat laukiniams šunims, kurie puola gyvulius.

Triušiai pirmą kartą buvo atgabenti į Australiją 1788 m. dėl mėsos. Iš pradžių jie buvo veisiami triušių ūkiuose ir aptvaruose, iki vieno 1859 m. spalio ryto, kai Anglijos gyventojas Thomasas Austinas išleido į savo valdą 24 laukinius triušius, kad jo svečiai galėtų papramogauti juos medžiodami. Tuo metu jis pareiškė, kad „kelių triušių įvedimas į Australijos gamtą turės mažai žalos“.

Bet jis klydo – triušiams Australija buvo ideali vieta. Triušiai dažniausiai nustoja veistis žiemą, nes jaunikliai gimsta be kailio ir todėl yra jautrūs šalčiui. Tačiau žiemos Australijoje yra švelnios ir triušiai gali veistis ištisus metus. Be to, ekstensyvaus ūkininkavimo dėka visur buvo pilna maisto.

Prie viso šito dar prisidėjo tai, kad Thomasas Austinas susikryžminęs dvi skirtingas triušių rūšis, išveisė ypač ištvermingą ir energingą triušių veislę.

Per dešimt metų triušių skaičius Australijoje pasiekė tokius aukštus rodiklius, kad net sugavus ir nušovus iki dviejų milijonų triušių per metus, jų populiacijoje nesimatė jokio pastebimo poveikio.

1887 m. nuostoliai dėl triušių padarytos žalos buvo tokie dideli, kad Tarpkolonijinė triušių komisija pasiūlė 25 000 svarų sterlingų premiją „visiems, kurie galėtų pademonstruoti naują ir veiksmingą triušių naikinimo būdą“.

1896 m. Vakarų Australijos žemės sekretoriaus pavaduotojas išsiuntė matininką Arthurą Masoną į pietryčius link sienos su Pietų Australija pranešti padėties apie triušių populiaciją.

Masonas pasiūlė pastatyti keletą tvorų, vieną prie sienos su Pietų Australija ir kitą - į vakarus. Karališkoji komisija 1901 m. priėmė sprendimą statyti barjerinę tvorą visoje valstijoje.

Tvoros statyba prasidėjo tais pačiais metais, o per ateinančius šešerius metus buvo pastatyta 1824 km ilgio užtvara, kuri driekėsi nuo pietinės pakrantės iki šiaurės vakarų pakrantės, išilgai linijos į šiaurę nuo Burrakoppono, 230 km į rytus nuo Perto. Kai ji buvo baigta 1907 m., tai buvo ilgiausia nepertraukiama tvora pasaulyje.

Deja, net kol buvo pradėtos statybos, triušiai šokinėjo į regionus, kuriuos tvoros turėjo apsaugoti. Siekiant sulaikyti šiuos triušius, šiek tiek į vakarus nuo tvoros Nr. 1 buvo pastatyta antra tvora Nr. 2.

Antroji tvora eina 1166 km nuo Point Ann pietinėje pakrantėje, maždaug lygiagrečiai tvorai Nr.1, prie kurios ji prisijungia prie Gum Creek. Galiausiai buvo pastatyta trečioji tvora Nr. 3, einanti trumpą 257 km atstumą nuo jos sankryžos su tvora Nr. 2 iki vakarinės pakrantės.

Šiais laikais triušių populiacija yra kontroliuojama sąmoningai išleidžiant tam tikrus virusus. 1950 m. pirmą kartą triušių populiacija sumažėjo nuo maždaug 600 milijonų iki maždaug 100 milijonų. Tačiau likusių triušių genetinis atsparumas leido populiacijai atsigauti iki 200–300 mln. individų.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()