Kaip buvo sukurtas šunų ir kačių ėdalas – ir kuo jis skiriasi: katėms teko sukurti specialų meniu ()
Gera rinkodaros kampanija pasiekė tikslą – naminių gyvūnų pašaras taip įsitvirtino, kad dauguma jų šeimininkų teigia niekada nešėrę augintinių žmonių maistu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Specialiai gaminamo kačių ir šunų ėdalo istorija, palyginti su tuo, kiek laiko jie yra šeimos nariai, labai trumpa. Šuo žmogaus draugu tapo daugiau kaip prieš 30 tūkst., katės – prieš 8–10 tūkst. metų.
Iš pradžių naminiai gyvūnai šerti tuo, ką šeimininkas turėdavo namuose. Kaimo šunys ėdė tai, kas likdavo paskerdus gyvulį ir nuo šeimininko pietų stalo, katės gaudavo pieno ir žuvų atliekų.
1785 m. Anglijoje medžioklinių šunų priežiūros rekomendacijose nurodyta, kad šuo visada privalo turėti švaraus vandens ir niekada neėsti dvėselienos.
Miežiniai miltai, kviečių atliekos su sultiniu ar nugriebtu pienu laikyti labai tinkamu ėdesiu. Į jį dar rekomenduota dėti šiek tiek spirgų, iškepti ar išvirti avies kojų.
Prasidėjus medžioklės sezonui šunis būdavo patariama šerti vakare, o ryte duoti tik pieno. Sustojus pasistiprinti dieną šuniui rekomenduota duoti duonos ir pieno.
1833 m. rašyta, kad šuo nėra nei visiškas mėsėdis, nei visiškas žolėdis, jam tinka mišrus maistas.
Apie 1860 m. elektrikas iš Ohajo Jamesas Sprattas, Londone pardavinėjęs žaibolaidžius, pamatė, kaip šunų gauja laukia, kol kas nors išmes sutrūnijusių sausainių ar kitų maisto gabalėlių. Jiems tekdavo sugedęs maistas ir pliki kaulai.
J.Sprattas nusprendė šunims pagaminti kaulo formos sausainių iš kviečių, daržovių, burokėlių ir jaučių kraujo. Greitai jo šunų ėdalo bendrovė suklestėjo, pradėjo tiekti pašarus ir kitiems gyvūnams, veterinarinius vaistus.
Po Antrojo pasaulinio karo šunų ėdalo gamintojams skerdyklos parduodavo ligotų gyvulių mėsą, netinkamas gyvūnų dalis ir subproduktus. Per tokią mėsą galėjo plisti ligos, tad ji buvo maišoma su grūdais, jų sąšlavomis ir kaitinama kelias valandas ar net dienas, kol gautas granules būdavo galima tiekti vartotojams.
Kurį laiką rinkoje pirmavo konservai, kol 1957 m. bendrovė „Purina“ pradėjo prekiauti sausu šunų ėdalu „Chow“. Šie ėdalo gabalėliai buvo daug didesni ir lengvesni nei granulės, gražios išvaizdos ir labai patiko gyvūnų šeimininkams.
Iš pradžių tuo pačiu ėdalu būdavo šeriami ir šunys, ir katės. Vėliau paaiškėjo, kad katės niekada nebūna vegetarės. Žmonės ir šunys pasisavina augalinės kilmės baltymus, o katės negali jų suvirškinti, nes neturi tam tinkamų fermentų. Katėms reikia daug gyvūninės kilmės baltymų, todėl joms teko sukurti specialų meniu.
1985 m. bendrovė „Sojourner Farms“ pabandė gyvūnų ėdalą priartinti prie žmonių maisto. Jų pasiūlytos naujienos buvo pusiau drėgnas vakuume konservuotas, šaldytas ar šaldant džiovintas ėdalas. Gyvūnų pašarų pramonėje atsirado įmonių, kurios gaudavo milijardus dolerių metinių pajamų.
