Daugiau nei 99 proc. mokslinių darbų reziumuoja, kad dėl klimato kaitos kalti patys žmonės. Mokslininkai sako, kad šios problemos ignoravimas žmonijai gali atnešti nenusakomas kančias. Tačiau klimato kaitos problema ne visada buvo mokslo akiratyje – kada apie tai prabilta? Į šį klausimą bando atsakyti leidinys „Live Science“.

Senovės Graikijos įžvalgos

Kaip leidiniui pasakojo istorikas Spenceris Weartas, nerimauti dėl šylančio klimato pradėta praėjusio amžiau šeštojo dešimtmečio pabaigoje.

„Tai buvo tik numatoma galimybė XXI-am amžiui, ji atrodė labai tolima, bet tada laikyta pavojumi, kuriam reikėtų ruoštis“, – sako mokslininkas.

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje mokslo bendruomenė pradėjo vienytis ir kalbėti apie veiksmus, kurie buvo susiję su klimato kaitos problema. Nuo to laiko mokslininkų perspėjimai tik stiprėjo.

Visgi, kaip rašo leidinys, šie įspėjimai tėra ledkalnio viršūnė, nes žmonių susidomėjimas, kokią įtaką klimatui turi žmonių veikla, siekia tūkstančius metų.

Amerikos fizikos instituto administruojamame interneto tinklalapyje, kuriam duotas „Weart's Discovery of Global Warming“ pavadinimas (tokiu pat pavadinimu yra išleista ir S.Wearto knyga, – red. past.), sakoma, kad dar senovės Graikijoje, 1200 m. pr. Kr. – 323 m. po Kr., žmonės diskutavo tokiais klausimais: jei nusausinus pelkes ar iškirtus viename regione medžius bus galima sulaukti daugiau arba mažiau kritulių?

Tokie senovės graikų pokalbiai buvo vienos pirmųjų istoriniuose šaltiniuose užfiksuotų diskusijų, kurios buvo apie klimato kaitą. Visgi šios diskusijos neapėmė plataus požiūrio ir kalbėjo tik apie tam tikrus regionus.

Pirmas tyrimas nesulaukė dėmesio

S.Weartas pasakoja, kad po kelių tūkstantmečių, 1896 metais, švedų fizikas ir chemikas Svente'as Arrheniusas (1859-1927) tapo pirmuoju žmogumi, kuris turėjo nuojautą, kad žmonija gali keisti klimatą pasauliniu mastu. Apie tai jis paskelbė savo darbe leidiniuose „Philosophical Magazine“ ir „Journal of Science“, kur pateikė skaičiavimus, rodančius, kad atmosferoje padidinus anglies dioksido kiekį, planeta gali pradėti šilti.

Šis S.Arrheniuso darbas buvo paremtas kitų mokslininkų hipotezėmis.

XIX amžiuje prancūzų matematikas ir fizikas Josephas Fourier (1768-1830) buvo iškėlęs hipotezę, kad be atmosferos Žemės planeta galėtų būti daug vėsesnė. Tuo metu airių fizikas Johnas Tyndallas (1820-1893) ir amerikiečių mokslininkė Eunice Newton Foote (1819-1888) paraleliai kėlė prielaidą, kad anglies dioksidas ir vandens garai gali sulaikyti šilumą, tad taip pat turėtų nutikti ir su atmosfera, kuri gali pradėti kaisti.

Kaip rašo „Live Science“, S.Arrheniuso iškelta klimato kaitos hipotezė iš esmės buvo teisinga. Žmogaus veikla išskiria anglies dioksidą, metaną ir kitas šiltnamio efektą sukeliančias dujas, kurios sulaiko saulės spinduliuotę atmosferoje ir didina temperatūrą – visai kaip šiltnamyje. Būtent dėl to šiam procesui ir buvo duotas „šiltnamio efekto“ pavadinimas.

Tačiau tuo metu S.Arrheniuso paskelbtas darbas nebuvo plačiai skaitomas ir populiarus, be to, juo ir nebuvo bandoma įspėti žmoniją apie gręsiančią problemą. Dabar, kai į visa tai žvelgiame iš laiko perspektyvos, galime vertinti kaip ankstyvą įspėjimą. Visgi anuomet S.Arreheniuso skaičiavimai tiesiog pripažino tai, kad žmogaus veikla gali turėti poveikį planetos klimatui.

Istorikas S.Weartas sako, kad tada, kai buvo paskeltas šis švedų fiziko darbas, žmonės manė, kad šylantis klimatas yra naudingas procesas.

Kilo nerimas

Vėliau apie iškastinio kuro poveikį planetos klimatui buvo šiek tiek rašyta žiniasklaidoje. „Live Science“ mini 1912 metų straipsnį leidinyje „Popular Mechanics“, kuriame buvo teigiama, kad anglies deginimas ir anglies dioksido išmetimas į atmosferą gali padidinti Žemės temperatūrą. Tame pačiame straipsnyje buvo teigiama, kad per kelis ateinančius šimtmečius šis išmetamų dujų poveikis planetai gali būti ryškesnis.

Mokslininkų požiūris į klimato kaitą pradėjo keistis tik praėjus 60 metų po S.Arrheniuso paskelbtų skaičiavimų, kai buvo atlikti du svarbūs tyrimai.

1957 metais vykusiam tyrimui vadovavo amerikiečių mokslininkas Rogeris Revelle‘as (1909-1991). Analizės rezultatai buvo paskelbti žurnale „Tellus“ ir jie rodė, kad vandenynai nesugers viso anglies dioksido, kuris išskiriamas į atmosferą dėl žmonijos naudojamo pramoninio kuro, tad anglies dioksido kiekis atmosferoje turėtų gerokai padidėti.

Praėjus trejiems metams tame pačiame žurnale „Tellus“ kitas amerikiečių mokslininkas Charlesas Keelingas (1928-2005) publikavo tyrimą, kuris teigė, kad atmosferoje anglies dioksido kiekis su kiekvienas metais didėja.

Jau buvo žinoma, kad anglies dioksidas turi įtakos planetos klimatui, tad mokslo bendruomenėje pradėta nerimauti dėl žmonijos veiklos ir išmetamų teršalų poveikio planetai.

Raginimus užgožė pramonės nauda

Nuo tada vis daugiau mokslinių tyrimų rodė, kad klimato kaita gali kelti grėsmę gyvybės rūšims ir ekosistemoms visame pasaulyje.

„1988 metais mokslininkai pirmą kartą pradėjo reikalauti imtis realių veiksmų“, – pasakoja S.Weartas.

Tuomet Toronte vyko konferencija dėl klimato kaitos, į kurią susirinko mokslininkai ir politikai iš viso pasaulio. Konferencijos metu buvo aptariama tai, kas buvo įvardijama kaip grėsmė Žemės atmosferai, bei raginta mažinti išmetamųjų teršalų kiekį į atmosferą. Įspėta, kad kitu atveju bus susiduriama su šalutiniu problemos ignoravimo rezultatu.

„Dešimtajame dešimtmetyje dauguma mokslininkų manė, kad būtina imtis veiksmų, tačiau iškastinio kuro pramonė ir jai pritariantys ideologai savo veiksmais užgožė faktus ir užblokavo bet kokias pastangas“, – kalba S.Weartas.

Istorikas pabrėžia, kad prie viso to prisidėjo ir įprasta žmogaus psichologija ir nenoras daryti ką nors, kas gali neturėti tiesioginės asmeninės naudos.

Susitarimas yra, kas toliau?

Šių metų lapkritį Glazge, Škotijoje, vyko JT klimato kaitos konferencija, gavusi COP26 pavadinimą. Jos metu beveik 200 pasaulio šalių pasiekė susitarimą neleisti klimatui atšilti daugiau nei 1,5-2 laipsnio pagal Celsijų, planetos temperatūrą lyginant su laikotarpiu iki pramonės revoliucijos.

Visgi susitarimas nuvylė salų valstybes, kurioms gresia didžiausias pavojus tirpstant ledynams - konferencijoje priimtos formuluotės buvo gerokai sušvelnintos. Tam įtakos turėjo milžinišką ekonomiką valdanti Indija.

Garsi klimato aktyvistė, švedė Greta Thunberg šalių susitarimą pavadino vaizdingais žodžiais: „bla bla bla“. Ji reikalavo pagaliau imtis veiksmų, užuot kalbėjus apie pačią klimato kaitos problemą.

Pats Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas pripažino, kad susitarimas yra kompromisinis bei turi trūkumų, bet yra svarbus žingsnis į priekį.

„Mūsų trapi planeta kabo ant plauko“ – po pasiekto susitarimo kalbėjo jis.

Kaip anksčiau rašė BBC, mokslininkai mano, kad jei nebus įdėta jokių pastangų, pasaulinis atšilimas gali viršyti 4 laipsnius pagal Celsijų, o tai gali sukelti pražūtingus padarinius – karščio bangas, milijonai žmonių netektų namų dėl kylančio jūros lygio, gali išnykti gyvūnų ir augalų rūšys.

Komentarai (2)