Jei visas atmosferoje esantis vanduo kažkaip spontaniškai nukristų žemyn, jis visame pasaulyje nekristų tolygiai. Taip yra todėl, kad kai kurios Žemės sritys yra drėgnesnės nei kitos.

„Vandens kiekį atmosferoje kontroliuoja pusiausvyra tarp srauto, patenkančio į atmosferą, ir srauto, išeinančio iš jos“, - sakė Fabry. „Atmosferoje einantį srautą lemia garavimas nuo paviršiaus, o tai priklauso nuo to, ar paviršiuje yra vandens, taip pat nuo temperatūros. Vandeniui išgarinti reikia daug energijos, o ta energija gaunama iš atmosferos šilumos. Šiltuose vandenynuose garavimas yra didžiausias, o Arkties sausumos plotuose jis yra mažiausias.“

Vidutinis vandens kiekis atmosferoje skiriasi priklausomai nuo sezono ir vietos, tačiau apskritai „atogrąžų vandenynai ir drėgnos atogrąžų zonos turi daugiausia vandens garų, o šie svyruoja priklausomai nuo metų laikų; Arkties sausumos arba aukštų kalnų vietovėse yra mažiausiai vandens garų, nes šiltas oras yra daug geresnis vandeniui pernešti,“ - sakė Fabry.

Kiti svarbūs veiksniai yra geologija ir topografija, pvz., nuožulnus reljefas, kuris turi įtakos oro judėjimui į atmosferą, kur jis atvėsta, greičiui. Dėl to kalnuotų vietovių priešvėjiniuose šlaituose iškrenta kritulių. Tai iš dalies paaiškina, kodėl, Vakarų Žemaitijoje iškrenta daugiausiai kritulių visoje Lietuvoje (tai lemia Žemaičių aukštuma).

Pažymėtina, kad ateinančiais dešimtmečiais klimato kaita gali turėti įtakos garų kiekiui atmosferoje. „Jei temperatūra pakils, padidės garavimas nuo paviršiaus, taip pat padidės vandens kiekis atmosferoje“, - sakė Fabry.

Dėl to visuotinis atšilimas gali paspartėti. Vandens garai yra labai veiksmingos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, o kai daugiau jų bus atmosferoje, jie prisidės prie atšilimo ir sustiprins šiltnamio efektą.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Live Science

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()