Mokslininkai atskleidžia žiemojančių voverių paslaptis: tai gali padėti šimtams milijonų žmonių ir net astronautams (1)
Kai žiemą meškos ir žieminės voverės užmiega žiemos miegu, jos nustoja valgyti ir iki pavasario naudoja tik savo kūne sukauptas riebalų atsargas. Paprastai toks ilgas badavimas ir neveiklumas labai sumažina raumenų masę, bet žiemos miegalių toks likimas neištinka.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žurnale „Science“ paskelbtame tyrime Monrealio universiteto biologas Matthew Reganas išsiaiškino, kodėl šių gyvūnų raumenų masė nesumažėja, o jo išvados gali turėti reikšmės kelionių į kosmosą ateičiai.
Teorija teigia, kad žiemą užmiegantys gyvūnai pasitelkia žarnyno mikrobų metabolinę gudrybę perdirbti karbamido – atliekų junginio, kuris paprastai išskiriamas su šlapimu, – azotą ir panaudoti jį naujiems audinių baltymams kurti.
Pagalba astronautams
Kaip šis atradimas galėtų būti naudingas kosmose? Teoriškai, kaip teigia M.Reganas, būtų galima padėti astronautams sumažinti jų pačių raumenų nykimo problemas, kurias sukelia mikrogravitacijos sukeltas baltymų sintezės slopinimas.
Jei būtų galima rasti būdą, kaip sustiprinti astronautų raumenų baltymų sintezės procesus, naudojant karbamido azoto „išgelbėjimą“, jie galėtų pasiekti geresnę raumenų būklę ilgų kelionių į gilią kosmoso erdvę metu kosminiuose laivuose, kurie yra per maži, kad juose būtų galima naudoti įprastą treniruoklių įrangą.
„Kadangi žinome, kurie raumenų baltymai slopinami kosminių skrydžių metu, galime palyginti šiuos baltymus su baltymais, kurių sintezę žiemos miego metu sustiprina karbamido azoto gelbėjimas“, – sakė M.Reganas.
Savo tyrime mokslininkas sukūrė keletą metodų ir eksperimentų, kuriais siekė ištirti pagrindinius karbamido gelbėjimo proceso etapus ir pateikti įrodymų, ar jie vyksta voverių žiemos miego metu, rašo „Phys.org“.
Nustatyta, kad kiekviename proceso etape voverės, kurių žarnyno mikrobiomai buvo nepažeisti, aiškiai įrodė, kad karbamido azotas buvo išgelbėtas.
Svarbu tai, kad voverės, kurių žarnyno mikrobiomai buvo pažeisti, nė viename etape nepastebėjo karbamido azoto išsaugojimo požymių, o tai patvirtina, kad šis procesas visiškai priklauso nuo žarnyno mikrobų gebėjimo skaidyti karbamidą, ko pačios voverės negali daryti.
Regano atradimas gali turėti ne tik reikšmės kosminėms kelionėms ir astronautų sveikatai, bet ir tiesioginį poveikį čia, Žemėje, – badaujančioms neišsivysčiusio pasaulio populiacijoms ir pagyvenusiems žmonėms.
Šimtai milijonų žmonių pasaulyje dėl įvairių ligų patiria raumenų nykimą. Dėl nepakankamo maitinimosi pasaulyje kenčia daugiau kaip 805 milijonai žmonių. Kanadoje labiau paplitusi sarkopenija – su amžiumi susijęs raumenų masės mažėjimas, atsirandantis dėl anabolinio nejautrumo, kuris pasireiškia visiems žmonėms, todėl nuo 40 iki 80 metų amžiaus skeleto raumenų masė sumažėja 30-50 proc.
„Tačiau vienas dalykas, kurį laikau viltingu, yra tai, kad XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje atliktas tyrimas pateikė tam tikrų įrodymų, kad žmonės gali perdirbti nedidelius karbamido azoto kiekius per tą patį procesą. Tai leidžia manyti, kad reikiamas mechanizmas yra sukurtas. Jį tik reikia optimizuoti.“