Pastaraisiais metais mokslininkai įrodė, kad katės iš tikrųjų yra glaudžiai susijusios su žmonėmis. Šios sudėtingos būtybės gali ir nori su mumis bendrauti ir netgi seka mūsų judėjimą, kai mūsų nėra šalia. Dar nuostabiau, kad katės gali atpažinti savo vardus (šį gebėjimą dažniausiai siejame su šunimis), o dabar nauji tyrimai rodo, kad šis kačių gebėjimas yra daug platesnis, nei mes įsivaizdavome.

Naujame tyrime mokslininkai nustatė, kad katės ne tik žino savo vardus, bet ir atpažįsta kitų pažįstamų kačių vardus. O taip pat gali žinoti tame pačiame name gyvenančių žmonių vardus.

„Tai, ką mes atradome, yra stulbinama“, – „Asahi Shimbun“ aiškino gyvūnų mokslo tyrinėtojas Saho Takagi, dabar dirbantis Azabu universitete Japonijoje.

„Noriu, kad žmonės sužinotų tiesą. Negalvojome, kad kačiukai klausosi žmonių pokalbių, tačiau iš tiesų jie klausosi“.

Eksperimentų metu mokslininkai tyrė namines kates, gyvenančias daugiabutyje (po kelias viename bute), arba kates, gyvenančias Japonijoje esančiose „kačių kavinėse“, kuriose lankytojai gali bendrauti su daugybe įstaigoje gyvenančių kačių.

Atlikdami bandymus tyrėjai katėms pateikdavo pažįstamos katės iš to paties namų ūkio (arba kavinės) atvaizdą, rodydami katės nuotrauką kompiuterio ekrane.

Kol buvo rodomas atvaizdas, šeimininko balso įrašas garsiai ištardavo pavyzdinės katės tikrą vardą arba pasakydavo kitą vardą.

Komanda nustatė, kad namų ūkių katės ilgiau žiūrėjo į kompiuterio ekraną tuomet, kai būdavo ištartas netinkamas vardas. Galimas paaiškinimas – gyvūnai būdavo sutrikę dėl atvaizdo ir vardo nesutapimo.

„Išgirdę katės vardą, tiriamieji tikėjosi atitinkamo veido“.

Komanda mano, kad katės tikriausiai išmoksta tokių vardo ir veido santykių stebėdamos trečiųjų asmenų sąveiką namuose, ir gali būti, kad katės, gyvenančios kačių kavinėse – apsuptos galimai dešimčių kačių, jau nekalbant apie į kavinę įeinančių nepažįstamų žmonių srautą – neturi tokių galimybių socialiai išmokti kitų kačių vardų.

Kito eksperimento metu mokslininkai atliko panašų bandymą, tačiau vietoj katės modelio kaip stimulą naudojo žmones. Katėms buvo rodomas žmogaus, su kuriuo jos gyveno, atvaizdas ir tuo pačiu metu buvo ištariamas to arba kito žmogaus vardas.

Šį kartą vėl atrodė, kad katės šiek tiek ilgiau stebėjo kompiuterio ekraną, kai vaizdas ir vardas nesutapdavo. Šis poveikis buvo didesnis namų ūkiuose, kuriuose gyveno daugiau žmonių, ir namų ūkiuose, kuriuose katė ilgiau gyveno su šeima, rašo „Science Alert“.

„Mes aiškiname, kad katės, gyvenančios su daugiau žmonių, turi daugiau galimybių išgirsti vartojamus vardus nei katės, gyvenančios su mažiau žmonių, ir kad ilgesnį laiką gyvenant šeimoje ši patirtis didėja“, – aiškina tyrėjai.

Verta pažymėti, kad nors tyrėjai teigia, jog jų tyrimas pateikia „pirmuosius įrodymus, kad naminės katės susieja žmogaus pasakytus žodžius ir jų socialinius referentus per kasdienę patirtį“, tai vis dėlto gana nedidelis tyrimas (jame dalyvavo tik kelios dešimtys kačių), todėl rezultatus būtina pakartoti atliekant būsimus tyrimus.

Nors tyrime dalyvavę gyvūnai susiejo vardus ir veidus (tiek pažįstamų žmonių, tiek kitų kačių), mes vis dar galutinai nesuprantame, kaip jie išvysto šias asociacijas savo gyvenamojoje aplinkoje.

Komentarai ()