Evoliucija pastebima jau po 30-tosios žuvų kartos

Esmė tame, kad jei kažkoks reiškinys niekam nedaro įtakos, jei jis neturi stebėtojų, tuomet jis jokiam stebėtojui neegzistuoja. Įsivaizduok, pavyzdžiui, uždarą sistemą kurioje tėra vienas taškas. Kaip išorinis stebėtojas, gali netiesiogiai - pasverdamas pačią sistemą ar dar kaip nors spėti, kad ji nėra tuščia, kad joje kažkas yra. Tačiau paties to taško atžvilgiu neegzistuoja nei matmenys, nei laikas (kadangi nėra kitų atskaitos taškų). Pridėk antrą tašką, judantį tiese pirmojo atžvilgiu - tau kaip išoriniam stebėtojui, egzistuoja trys matmenys ir laikas, tačiau tiems taškams - ne. Jie gali stebėti vienas kitą, bet trūksta trečiojo - atskaitos taško, pagal kurį jiems egzistuotų atstumas, galbūt ir laikas ir t.t.. Pvz., gali spėti, kad erdvė turi 10, 12 arba daugiau matmenų - bet kol neturi kažkokio atskaitos taško, hipotezę patvirtinančio eksperimento, tol tai tėra gražus matematinis modelis, ir nežinai - ar tie matmenys egzistuoja ar ne. Toliau: paimkime, pavyzdžiui, spalvas. Tarkime, fizikai raudoną apibrėžia pagal fotonų dažnį, energiją, bangos ilgį. Yra kolektyvinis susitarimas, pagal kurį dauguma stebėtojų vienodai įvardys - tai raudona, o tai jau nebe. Taip kolektyviniame suvokime prasideda spalvos kaip sąvokos egzistencija. Kaži - ar elektrono spalva egzistuoja - kaip ją apibrėžti, pagal energiją, bangos ilgį ar dažnį - kol aš to nežinau arba neapibrėžiau, tol man elektronų "raudonumas" yra neegzistuojanti sąvoka. Tačiau, pvz. radijo bangos senovės žmonėms neegzistavo. Mums - taip. Tačiau mums egzistavo ir tais laikais, kai dar nebuvo atrastos. Numirsi - ir toliau egzistuos, nes mes tai žinome. Tarkime, dabar mums garo varikliai iki jų mūsų eros neegzistuoja - bet tai pasikeistų, jei atrastume prieštvaninio variklio liekanas. Tame ir yra esmė - kažkas egzistuoja stebėtojui, žinančiam apie tai. Nežinome, ar kitos Visatos, "matricos" ir t.t. egzistuoja, bet žinome, kad egzistuoja mūsų Visata. Taip pat žinome, kad kai mūsų nebebus, Visata dar bent kažkiek laiko egzistuos.

Gal ne taip suformulavau: žinojimas arba įtaka kažkam nėra būtina, bet pakankama reiškinio buvimo sąlyga. Ar yra kitų pakankamų sąlygų Visata atsirasti? Taip, nes žinome, kad Visata egzistuotų net jei protas nebūtų evoliucionavęs. Bet šalia žinomų, egzistuoja ir abstrakti "kita pakankama sąlyga", apie kurią nežinome nieko daugiau. Uždarysiu savo rekursiją: dar viena pakankama sąlyga - "jei egzistuoja be galo daug skirtingų Visatų, tarp jų yra identiška mūsiškei, ir joje egzistuoja žmonės". Gal tokia egzistuoja ir kur nors mūsiškės viduje? Ar yra "būtina ir pakankama sąlyga"? Tikriausiai ne, nes nežinome, kokių yra dar Visatų be mūsiškės. Kadangi pilnas Visatos atsiradimo aprašymas (jei jis teisingas) apibrėžtų tokią "būtiną ir pakankamą" sąlygą, vadinasi mes jo niekada neturėsime pilno. Viskas, lygtis išspręsta. Kas ir kaip sukūrė Visatą, mes niekada nežinosime, bet vien dėl to, kad ją stebime, ji egzistuoja būtent tokia, kokią mes ją žinome.

Ar mes suvokiame viasatą, ar ne, vistiek ji egzistuos ir tai nepriklauso nuo mūsų. Materija ir energija - ne kažkokia iliuzija, tai tikra ir iš kažkur atsirado, bet bbz kaip...

Kad kitos visatos egzistuoja aš neabejoju, nes jei egzistuotų tik viena visata, tai galėtume jos atsiradimą lyginti ne su atsitiktinumu, o kažkuo kitu. Bet tai nekeičia nieko, nes gi turėjo būti visko pradžia. Dėl kitų matmenų egzistavimo aš nežinau. O mūsų visatos supratimas jos pačios nekeičia į tokią, kokią mes ją suprantame. Gi jei aš manysiu, kad esu supermenas, tai nereiškia, kad iš tikrųjų ir esu.

Būtent, neprivalo egzistuoti nei pradžia, nei pabaiga. Neprivalo egzistuoti laikas. Tik mes esame terpėje, kurioje jis suvokiamas, kurioje yra priežastingumas ir t.t.. Bandysiu prieiti matematiškai. Įsivaizduok, kad egzistuoja visiškas neapibrėžtumas: idealus chaosas, be matmenų, laiko, be nieko. Kadangi jis idealus, tai neatskiriamas nuo visiškos tuštumos, nes jame nėra dėsningumų ir atskaitos taškų. Neegzistuoja toks dalykas kaip ribos arba kvantai. Bet egzistuoja neapibrėžtos, gali sakyti, nykstamai mažos sritys kur egzistuoja kiekvienas įmanomas reiškinys. Tobulame chaose su tikimybe artėjančia į 1 egzistuoja sritys su tobula tvarka. Egzistuoja Mandelbroto fraktalas, kuris yra didesnio Mandelbroto fraktalo dalis ir t.t. Idealiame chaose telpa viskas - tarp jų ir toks taškas, kurį vadiname savo Visata. Tokiu atveju mūsų Visatoje egzistuoja nykstamai mažos sritys, kuriose egzistuoja toks pats chaosas ir t.t., tik mūsų dėsniai yra per tvarkingi, kad leistų į juos pasižiūrėti. Kad esi čia ir dabar - taip ir turi būti, nes visiškame chaose tokio įvykio tikimybė artėja į vienetą, kaip ir bet kokio kito. Kitaip tariant, jei neegzistuoja niekas (arba yra tobulas chaosas - tai vienas ir tas pats), tuomet mes egzistuojame ;]

O gal visata amzina? Kodel butinai turetu buti kazkokia pradzia? Tikintiesiems nekliuna tai, kad Dievas nesvencia gimtadienio

Paaiškink kaip kažkas gali neturėti nei pradžios nei pabaigos? Kad pabaigos neturi, tai gal ir įmanoma, bet pradžios... rwc, čia, galima sakyti, tas pats, ką aš parašiau - iš nieko kažkas atsirado, tik išsamiau? Ir dar vienas dalykas man užkliuvo, kaip tokie dalykai (fraktalai) gali vykti jau esamoje visatoje, tai yra, tame kur jau kažkas yra?

Iš esmės, ką rašiau - tai kad jei nieko nebūtų, ir kad jei būtų viskas iš karto - tai vienas ir tas pats. Tobulam chaose kiekvieno įvykio tikimybė artėja į 0, bet nėra 0. Tobuloje tuštumoje kiekvieno įvykio tikimybė artėja į 0, bet jų suma yra 1. Negali būti tokios sistemos, kurioje niekada nevyktų joks įvykis (tikimybių suma 0), tačiau jos geriausias atitikmuo - pilnas chaosas, kuriame privalo egzistuoti ir mūsų Visata. Bet kokia kita sistema būtų dirbtinė, "sutiuninguota" - ir čia vėl būtų klausimas, iš kur ji atsirado. Taigi Big Bangas įvyko, nes turėjo įvykti - nežinau, ar kur darau klaidą - bet priešingas teiginys man susiredukuoja. Beje, jei neegzistuoja laiko pabaiga, tuomet gali neegzistuoti ir pradžia: tiesiog apsuk laiko termodinaminę kryptį. Priežastingumas vis tiek liktų. Juk jei gali x ašį pakeisti į -x', nesugadindamas simetrijos, tai ir t=-t'. Dabar tarkime: egzistuoja laiko pradžia ir pabaiga. Bet ir laikas toje Visatoje kis: išeidamas iš singuliarumo užtrunki begalybę, į jį grįždamas - taip pat. Kadangi mes esame toje Visatoje, kurioje tas laikas kraiposi, tai mūsų atžvilgiu pradžia ir pabaiga vyks amžinai. Išorinio stebėtojo atžvilgiu - gal tai bus labai staigūs įvykiai, bet juk laikas egzistuoja tik Visatos viduje! Taigi laikas visur, kur jis egzistuoja, bus begalinis, su pradžia be galo seniai ir pabaiga be galo toli.

O tu paaiskink, kaip gali kazkas atsirasti is nieko Matai, galvojau kad yra pradzios egzistavimo teorijos pagrindimas, galbut kazkokia logine isvada. Bet, panasu, privalu tai laikyti aksioma.

t- - praeitis/pradžia t - dabartis t+ - ateitis/pabaiga T- ir T+ - yra skirtingi. Viena, kad laikas neturi pradžios, o visai kita, kad laikas neturi pabaigos. Čia vėlgi atsiradimo iš nieko sąvoka - kad kažkas atsirastų, turi būti galimybių tam kažkam atsirasti. Dėkim ir tavąją teoriją - tobula tuštuma/chaosas. Bet pabaigai tas negalioja ar ne? Gi jei jau tai, kas atsirado, turi galimybių būti amžinai, tai kodėl gi ne?

Tas pats, kodėl gi ne? Visatoje, kur termodinamika galioja atbulai, pagal tave privalėtų būti pabaiga, bet nebūtinai pradžia. Dabar maišai mano chaosą, kuriame mūsų Visata yra tik sritis, su pačia Visata. Mūsų Visata gerai sutiuninguota, joje yra priežastingumas, subalansuotos keturios jėgos, kosmologinė konstanta, Planko dydžiai - kitokioje Visatoje mums būtų labai nepatogu. Dėl to mūsų Visata turi aiškius dėsnius, kurie nebūtinai galioja už jos ribų. Tebūnie, kad mūsų Visatoje egzistuoja laiko pradžia - bet ji neprivalo egzistuoti už jos ribų. Mūsų Visata nėra chaosas, ji prognozuojama, galbūt fizikai kada nors vienareikšmiškai nustatys, kad pabaiga bus. Kitose Visatose jos gal ir nebus, arba bus neįmanoma prognozuoti. Ar verta klausti: iš kur atsirado visiška tuštuma, be ribų, be laiko, be jokių dėsnių? O kadangi ten nėra jokių dėsnių, tai nėra ir dėsnio, kad negali egzistuoti mūsų Visata, su žmonėmis joje, kurie išranda tokią sąvoką, kaip "laiko pradžia"?

Dar vienas klausimas, kaip tu suvoki tuštumą? Kažkokią visišką tamsą/šviesą ar tiesiog nieką?

Man pačiam logiškiau atrodo, kad viskas atsirado iš nieko, nei, kad neturėjo nei pradžios nei pabaigos.

Tarkim, kaip kažką, kas neturi prasmės - tiesiog nieką. Pabandysiu pailiustruoti su kauliukais. Įsivaizduok, kad rideni begalinį skaičių - turi visišką chaosą, be jokios prasmės. Tačiau anksčiau ar vėliau išrisi 123456. Duok šitą atsitiktinę seką kažkam kitam, ir jis matys aiškią sistemą su pradžia ir pabaiga. Šioje sekoje gali prognozuoti sekantį skaičių. Bet žvelgdamas už jos ribų jokios sistemos, pradžios ar pabaigos nerasi. Arba: tarkim, kad kažkas tave prižiūri, ir kai tik išriti ne 1, liepia perristi. Išrisi atsitiktinę seką, bet matysi aiškią sistemą: ...111111... Tai ir yra tavo matoma "visata", bet ko nereikia - į ją įsiskverbusio chaoso - tiesiog nepamatai. Nieko apie jį negali pasakyti - tik kad apytiksliai vieną kartą iš 6 gauni 1. Jei 1 pavadinsi šviesa, tai pilna seka - kas, tamsa?

Big Bang nebutinai reiskia visko pradzia. Galbut tai buvo musu visatos pradzia, bet pries tai buvo kitos visatos, pradetos ankstesniu Big Bangu? Man prie sirdies sis ciklinis modelis: http://en.wikipedia.org/wiki/Cyclic_model

Viskas pakankamai logiška. Daugiau čia nieko ir neišgalvosi. Dėkui

O iš kur atsirado tas ciklinis modelis? Juk tikriausiai irgi iš nieko ;]

Ir taip gali būti, bet kažkada, labai seniai, turėjo būti absoliučiai visko pradžia.