Kaip godumo, netinkamo kolonijinio valdymo ir didelės nekompetencijos derinys atvedė Nauru, kažkada vadintą „Maloniąja sala“, prie žlugimo slenksčio.

Tarp Australijos ir Havajų esanti Nauru sala yra toliausiai nuo Europos nutolusi vieta. Tik 1798 m. lapkričio 8 d. britų laivo „Snow Hunter“ įgula pirmą kartą pamatė salą. Šimtai Nauru gyventojų išplaukė kanojomis pasveikinti jūreivių. „Snow Hunter“ kapitonas Johnas Fearnas neleido savo vyrams išsilaipinti. Vis dėlto pasveikinimas sužavėjo kapitoną Fearną, kaip ir šilti vėjai, žalia salos centrinė plynaukštė, siūbuojančios palmės ir balto smėlio paplūdimiai – jis ją pavadino Maloniąja sala (Pleasant Island).

Nauru yra maža salų šalis, dėmelė Ramiajame vandenyne, kurios plotas yra tik 21 kvadratinis kilometras. Tai mažiausia valstybė Ramiojo vandenyno pietuose ir trečia pagal plotą mažiausia valstybė pasaulyje.

Iš pradžių Nauru mažiausiai 3000 metų gyveno mikroneziečiai ir polineziečiai, kurie liko izoliuoti nuo Vakarų ryšių, išskyrus retkarčiais pabėgusius jūreivius ar nuteistuosius, iki XIX amžiaus pabaigos, kai ją aneksavo Vokietijos imperija ir paskelbė savo kolonija.

Europiečiai netrukus atrado fosfatų telkinius, o mažytė sala tapo viena didele kasykla, kurią išnaudojo užsienio kolonijinės jėgos. 1968 m. atgavus nepriklausomybę, kasyba suaktyvėjo, kol buvo iškasta didžioji dalis fosfatų ir salos ekonomika staigiai smigo žemyn. Kasant fosfatą laukams tolimose vietose tręšti, šalis pavertė savo kraštovaizdį nederlingu. Šiandien sala yra nederlinga dykvietė su dantytomis kalkakmenio viršūnėmis, kurios dengia 80 % salos.

Geografinė padėtis

Nauru yra vos 21 km² ploto ovalo formos sala Ramiojo vandenyno pietvakariuose, 56 km į pietus nuo pusiaujo. Joje gyvena tik apie 10 000 gyventojų.

Salą supa koralinis rifas, kuris atoslūgio metu išryškėja. Rifas sutrukdė įkurti jūrų uostą, nors rife esantys kanalai leidžia į salą patekti nedideliais laiveliais. Nuo paplūdimio tęsiasi derlinga 150–300 m pločio pakrantės juosta.

Nauru buvo viena iš trijų didžiųjų fosfatinių uolienų salų Ramiajame vandenyne, kartu su Banaba (kurioje iki 1979 m. taip pat kasamas fosfatas) Kiribatyje ir Makatea Prancūzijos Polinezijoje. Nauru fosfatų atsargos dabar beveik visiškai išeikvotos. Fosfatų kasyba centriniame plokščiakalnyje paliko nevaisingą reljefą su dantytomis iki 15 m aukščio kalkakmenio viršūnėmis. Kasyba nuniokojo apie 80 procentų Nauru žemės ploto, todėl ji tapo netinkama gyventi, taip pat paveikė aplinkinę išskirtinę ekonominę zoną; apskaičiuota, kad 40 procentų jūros gyvybės žuvo dėl dumblo ir fosfatų nuotėkio.

Nauru yra riboti natūralūs gėlo vandens šaltiniai. Ant stogo įrengtos talpyklos surenka lietaus vandenį. Salos gyventojai daugiausia priklausomi nuo trijų gėlinimo įrenginių. Upelių ir upių Nauru nėra.

Nauru klimatas yra karštas ir labai drėgnas ištisus metus, nes ji yra arti pusiaujo ir vandenyno. Nauru nuo lapkričio iki vasario siaučia musoniniai lietūs, tačiau retai pasitaiko ciklonų. Metinis kritulių kiekis yra labai įvairus ir jam įtakos turi El Ninjo reiškinys. Nauru temperatūra dieną svyruoja nuo 30 iki 35 °C, o naktį yra gana stabili – apie 25 °C.

Nauru istorija

Manoma, kad salos pavadinimas kilo iš nauriečių kalbos žodžio Anáoero, reiškiančio „einu į paplūdimį“.

Maždaug prieš 3000 metų saloje pirmieji apsigyveno polineziečiai ir melaneziečiai. Vietiniai gyventojai buvo susiskirstę į 12 klanų, vertėsi žvejyba, kokosų, pandanų vaisių rinkimu.

Pirmieji europiečiai saloje pasirodė 1798 metais, kuomet čia atplaukė britų ekspedicija, vadovaujama Johno Fearno. Jūrininkas salą pavadino „Maloniąja sala“. Vėliau čia apsilankydavo banginių medžiotojų, prekybininkų laivai, europiečiai prekiaudavo su vietiniais, pasipildydavo gėlo vandens atsargas. Nauriečiai įsigiję šaunamųjų ginklų sukėlė Nauru genčių karą (1878–1888 m.), kurio metu žuvo apie 500 žmonių.

Nuo 1888 metų sala buvo aneksuota Vokietijos ir priskirta Maršalų salų protektoriatui. Vokiečiai nutraukė genčių karą, vienos genties karalius Aveida tapo vyriausiu salos karaliumi. 1888 m. į Nauru atvyko ir krikščionių misionieriai.

1906 metais tada vokiečiams tebepriklausiusioje saloje pradėti išgauti fosfatai – pagrindinis pajamų šaltinis iki XX amžiaus pabaigos. Kasybą atliko britų bendrovė. 1914 m., pasidėjus I pasauliniam karui salą užėmė Australija, o kasyklos pelną dalijosi su britais ir Naująja Zelandija. 1921 m. dėl gripo epidemijos žuvo 230 žmonių, buvo išplitusi tuberkuliozė. 1923 m. Tautų Lyga suteikė Australijai mandatą valdyti Nauru.

1940 m. vokiečiai ėmė atakuoti iš Nauru fosfatus gabenančius laivus, o 1942 m. rugpjūčio 26 d. japonai okupavo Nauru. Japonai saloje nutiesė aerodromą, 1200 nauriečių išvežė priverstiniam darbui į Čiuko salas (Mikronezijos salynas). 1945 m. rugsėjo 13 d. amerikiečiai išstūmė japonus iš Nauru, į salą grąžinti 737 Čiuke išgyvenę nauriečiai. Nuo 1947 m., JTO paskyrimu, salą bendrai valdė Australija, Naujoji Zelandija ir Jungtinė Karalystė.

1966 m. sala gavo autonomiją, o 1968 metais paskelbė nepriklausomybę. Pirmuoju prezidentu tapo Hameras De-Roburtas. 1970 m. fosfatų kasyklą iš britų perėmė vietinė bendrovė „Nauru Phosphate Corporation“. Didelės pajamos iš fosfatų gavybos netrukus pavertė salą viena turtingiausių regiono valstybių, o pagal BVP rodiklį vienam gyventojui užėmė 2 vietą pasaulyje (po Saudo Arabijos).

XX a. pab. fosfatų ištekliai išseko, didžioji salos dalis liko iškasinėta, be natūralios gamtos, o šalis patyrė bankrotą. 1989 m. Nauru padavė į teismą Australiją dėl jos valdymo metais padarytos žalos gamtai, australai iš dalies atstatė salos kraštovaizdį.

1999 m. Nauru tapo JTO nare. Per Nauru bankus buvo vykdomos finansinės aferos, todėl JAV netrukus nutraukė transakcijas. 2001 m. į salą buvo atgabenti Australijoje prieglobstį siekę gauti Afganistano pabėgėliai. 2003 m. jie sukėlė streiką ir buvo grąžinti į Australiją.

Nauru auksas – paukščių išmatos

Nauru fosfato nuosėdos yra tūkstančius metų paukščių išmatų, dar vadinamų guanu, rezultatas. Šis turtingas telkinys yra šalia paviršiaus, todėl yra lengvai išgaunamas.

1896 m. Ramiojo vandenyno salų kompanijos „Lady M“ krovinių pareigūnas Henry Densonas trumpam sustojęs saloje Nauru aptiko keistai atrodančią uolą. Iš pradžių jis manė, kad tai suakmenėjusios medienos gabalas. Pasak legendos, Densonas planavo iš jo gaminti vaikiškus rutuliukus, tačiau, „medienos“ gabalas atsidūrė įmonės biure Sidnėjuje kaip durų stabdis (skirtas apsaugoti sienai).

1899 m. Albertas Elisas, Ramiojo vandenyno salų bendrovės fosfatų padalinio valdymo pareigūnas, buvo perkeltas į Sidnėjaus biurą „analizuoti uolienų pavyzdžius iš Ramiojo vandenyno salų“. Elisas pastebėjo uolą ir įtarė, kad tai fosfatas, tačiau Densonas su juo nesutiko ir teigė, kad tai tik mediena. Po trijų mėnesių Elisas nusprendė išbandyti savo nuojautą ir patikrino, ar uolienoje nėra fosfatų. Paaiškėjo, kad tai yra pačios turtingiausios kokybės fosfato rūda.

Tęsinys kitame puslapyje:

1906 m. vokiečiai kasybos teises sutartimi perdavė britams. Po Pirmojo pasaulinio karo Tautų lyga paskyrė Didžiąją Britaniją, Australiją ir Naująją Zelandiją Nauru patikėtiniais, buvo suformuota Britanijos fosfatų komisija, kuri perėmė teises į fosfatus.

Po to, kai Nauru tapo suverenia, nepriklausoma valstybe, naujai suformuota vyriausybė iš Australijos įsigijo visas teises į fosfatų verslą, o Nauru ekonomika staigiai šovė į viršų. Pelnas iš kasybos veiklos padidino Nauru pajamas vienam gyventojui iki aukščiausio lygio.

Kol kasybos verslas klestėjo, žemė buvo sistemingai naikinama. Fosfatų kasyba Nauru apėmė paviršinio dirvožemio pašalinimą ir fosfatų kasimą iš senovės koralų telkinių. Po kasybos liko aukštos koralų kolonos ir nelygios įdubos tarp jų, netinkamos gyventi, auginti pasėliams ar bet kam kitam. Kasyba taip pat paveikė salą supančią jūrų gyvybę, nes dumblas ir fosfatų nuotėkis užteršė vandenis.

Ekonominis stebuklas

Bent ant popieriaus Nauru gyventojai per ateinančius du dešimtmečius tapo turtingi, o šalies bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui nusileido tik Saudo Arabijai. Dauguma Nauru gyventojų tikrai negyveno prabangiai. Tačiau vyriausybė neapmokestino pajamų, teikė nemokamą mokslą ir sveikatos priežiūrą bei buvo pagrindinis Nauru gyventojų darbdavys (imigrantai dažniausiai dirbo kasyboje).

Vyriausybė taip pat pirko kruizinius laivus, orlaivius ir užsienio viešbučius, o politikai užsakomaisiais reisais skraidė apsipirkti ir atostogauti užsienyje.

Įdomu tai, kad per tą laiką sportiniai automobiliai Nauru tapo vertinga nuosavybe, nors važinėti po salą neskubant užtrunka 20 minučių. Vienas policijos viršininkas net nusipirko „Lamborghini“, ir tik tada sužinojo, kad jo kūno sudėjimas yra per didelis, kad galėtų sėsti prie vairo.

„Įvyko daug kvailų dalykų“, – 2008 m. prisiminė Nauru gyventojas Nauruanas Manoa Tongamalo. „Žmonės užeidavo į parduotuvę, nusipirkdavo kelis saldainius, sumokėdavo 50 USD kupiūra ir neimdavo grąžos. Pinigus jie naudojo kaip tualetinį popierių“.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Nauru turėjo daug lėšų, gautų parduodant fosfatą. Ji įkūrė „Nauru Phosphate Royalties Trust“ (NPRT), fondą skirtą investuoti pelną į tarptautinį nekilnojamąjį turtą.

1977 m. šio fondo lėšomis, Nauru vyriausybė Melburne, Australijoje, net pasistatė vieną aukščiausių žemyno dangoražių. (Vis dėlto, 2004 m. pastatą Nauru buvo priversta parduoti).

Nauru netgi įkūrė nuosavas avialinijas, aprūpintas didžiuliais „Boeing 737“ laineriais.

Tuo metu Nauru taip pat siekė kompensacijos iš Australijos, Naujosios Zelandijos ir Didžiosios Britanijos už žalą, padarytą kasybos metu, kai sala dar nebuvo nepriklausoma. Australija gerai žinojo, kad kasyba naikina Nauru. Iki septintojo dešimtmečio pradžios Australija siūlė perkelti Nauru gyventojus į Australiją, įskaitant 1963 m. pasiūlymą suteikti pilietybę ir ribotą savivaldą Curtis saloje, esančioje prie pat Kvinslando krantų.

Tačiau atgavus nepriklausomybę Australija nenorėjo svarstyti kompensuoti Nauru padarytą žalą ir po dešimtmečius trukusio delsimo ir abejingumo 1989 m. Nauru padavė Australiją į Tarptautinį teisingumo teismą. 1994 m. Australija sutiko sumokėti 57 milijonus Australijos dolerių, taip pat dar 50 milijonų JAV dolerių per ateinančius 20 metų (vėliau prisidėjo JK ir Naujoji Zelandija). Tam tikru mastu šis susitarimas buvo Nauru moralinė ir teisinė pergalė. Tačiau, įvertinus žalą, atlyginimas buvo menkas.

Eros pabaiga

Per kelis dešimtmečius fosfatų ištekliai baigėsi. Nauru taip pat padarė daugybę blogų investicijų, įskaitant užsienio viešbučius ir oro linijų bendrovę „Air Nauru“, kurios niekada negavo pelno ir iš esmės pakenkė tautos ekonominei ateičiai.

Norėdama gauti pajamų, Nauru pradėjo už atlygį pardavinėti pasus užsienio piliečiams ir priimti karo pabėgėlius, kurių kitos šalys atsisakė. Tai paskatino 2001 m. Australijoje įkurti Nauru sulaikymo centrą, kuris ir toliau yra svarbus šalies pajamų ir darbo šaltinis.

Nauru taip pat pagarsėjo kaip šalis, už „finansinę paramą“ pripažįstanti nepriklausomybės siekiančias valstybes, pavyzdžiui pripažino separatistines Pietų Osetiją ir Abchaziją.

Bandydama diversifikuoti ekonomiką, kol nesibaigė fosfatų atsargos, Nauru pasuko į ofšorinę bankininkystę ir iki 10-ojo dešimtmečio pradžios licencijavo apie 400 užsienio bankų. Norint atidaryti banką, net nereikėjo aplankyti Nauru, o tuo labiau atidaryti filialo saloje; net banko įrašų tvarkymas buvo neprivalomas.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje Nauru taip pat siūlė „ekonominę pilietybę“: pardavinėjo Nauru pasus mažai tikrindama kam juos dalina. Tačiau šios schemos pavertė Nauru mokesčių slėpimo ir pinigų plovimo prieglobsčiu, o dešimtajame dešimtmetyje buvo išplautos dešimtys milijardų dolerių nusikalstamo pelno.

Žemė ir ekonomika nebuvo vieninteliai nusiaubti dalykai. Nauru gyventojai yra vieni labiausiai sergančių ir nutukusių žmonių pasaulyje, kamuojami diabeto ir aukšto kraujospūdžio. Nedaug žmonių sulaukia daugiau nei 60 metų.

Prieš nepriklausomybę tarp Nauru gyventojų vyravo žvejybos ir daržininkystės kultūra, jie valgė šviežią žuvį, vaisius ir daržoves, užaugintas sausumoje. Turėdami lengvų pajamų iš fosfatų, žmonės nustojo ūkininkauti ir pradėjo importuoti konservus ir šaldytus maisto produktus. Dėl to Nauru yra didžiausias nutukimo ir diabeto lygis pasaulyje. 94 % jos gyventojų turi antsvorio, o 72 % jų yra nutukę. Daugiau nei 40 % gyventojų serga 2 tipo cukriniu diabetu, taip pat kitomis reikšmingomis su mityba susijusiomis problemomis, tokiomis kaip inkstų ir širdies ligos.

Nauru vis dar eksportuoja nedidelį kiekį fosfato, tačiau iš jo uždirbtų pajamų neužtenka išlaikyti 10 000 gyventojų. Užsienio pagalba, daugiausia iš Australijos, Taivano ir Naujosios Zelandijos, yra vienintelis dalykas, kuris palaiko salos gyventojus gyvus.

Nuo 1900-ųjų pradžios Nauru prarado mažiausiai 80 procentų savo pradinės augmenijos. Per tą laiką Nauru eksportavo apie 80 milijonų metrinių tonų fosfatų.

Komentarai (2)