Aukščiau negu Everestas – koks aukščiausias kalnas įmanomas Žemėje? Štai ką sako ekspertai (Video) ()
Nors teoriškai kalnas gali „užaugti“ aukštesnis už Everesto kalną, prieš jį veikia tokios jėgos kaip gravitacija ir erozija.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prieš 60 milijonų metų, kai Eurazijos plokštė atsitrenkė į Indijos plokštę, gimė kalnų grandinė. Kadangi šios plokštės buvo panašaus tankio, nė viena negalėjo nuskęsti žemiau kitos. Uolos neturėjo kur eiti, tik aukštyn – taip susiformavo Himalajai.
Dabar Himalajuose yra aukščiausi Žemės kalnai. Everestas yra aukščiausias, iškilęs 8,8 kilometro virš jūros lygio. Po Everesto aukščiausias yra K2, iškilęs 8,6 km virš Žemės paviršiaus.
Ar šie kalnai gali būti dar aukštesni? Kalbant apie tai, kokio aukščio galėtų „užaugti“ koks nors kalnas Žemėje?
Teoriškai kalnas gali būti „šiek tiek aukštesnis už Everestą“, – „Live Science“ sakė Oregono universiteto geofizikas Gene Humphreysas. Tačiau pirmiausia reikėtų įveikti keletą iššūkių, su kuriais „augdami“ susiduria daugelis kalnų.
Pavyzdžiui, dėl Žemės gravitacinės traukos bet kuri uolienų krūva, kuri išauga į kalną, pradės slinkti, „panašiai kaip duonos tešlos gniūžtė palengva susiploja padėta ant stalo“, – sakė Humphreysas.
Aktyvūs procesai, tokie kaip erozija, taip pat padeda išlaikyti kalnus ne per aukštus. Ledynai, didžiuliai lėtai judančio ledo luitai, ypač gerai raižo kalnus.
Mokslininkai ledyninę eroziją vadina „ledyniniu pjūklu, nes ji taip efektyviai nuraižo kalnus“, - sakė Humphreysas. „Ledyno erozija sukuria stačių šlaitų kalną, kuris vėliau linkęs į nuošliaužas“.
Erozijos ir gravitacijos poveikis reiškia, kad „kuo didesnis kalnas, tuo didesnis gravitacijos sukuriamas įtempis ir tuo stipresnis polinkis griūti“, – sakė Humphreysas. Ir nors Everestas „galėtų būti dar aukštesnis, jo stačioji pietinė pusė atrodo nestabili“, todėl gali kilti nuošliaužos.
Tačiau yra būdų, kaip kalnas gali iškilto aukščiau už Everestą, tęsė Humphreysas. Galbūt net 1,6 km aukštesnis, bet tik tuo atveju, jei sąlygos būtų tinkamos.
Pirma, jis turėtų susidaryti iš vulkaninių procesų, o ne nuo žemynų susidūrimo. Vulkaniniai kalnai, kaip ir Havajų salos, auga išsiveržiant magmai (kuri paviršiuje, sureagavusi su atmosfera tampa lava). Iš ugnikalnių ištekanti lava vėsta sluoksniais, „statydama“ ugnikalnius vis aukštesnius. Ir galiausiai, kad kalnas toliau augtų, jam reikia nuolatinio magmos šaltinio.
Būtent dėl šio vulkaninio proceso susiformavo aukščiausias Saulės sistemos kalnas – Olimpo kalnas Marse. 25 km aukščio Olimpas yra toks aukštas, kad iš tikrųjų prasiskverbia pro Raudonosios planetos plonos atmosferos viršūnę, „Live Science“ pasakojo Briony Horgan, Purdue universiteto Indianoje (JAV) planetos mokslininkė.
„Olimpo kalnas gali tapti toks aukštas, nes Marse trūksta plokščių tektonikos, kuri dominuoja Žemės geologiniuose procesuose. Olimpas susiformavo virš karštosios vietos – gilaus magmos šulinio – kuris nuolat išsiverždavo. Kaip ir Havajų salose, išsiveržusi lava tekėjo žemyn kalno šonais ir atvėso į naują uolienų sluoksnį.
Tačiau, nors Havajų salos taip pat susiformavo virš karštojo taško, Ramiojo vandenyno plokštė nuolat juda, todėl salos neužsibūs virš karšto taško pakankamai ilgai, kad jų ugnikalniai taptų tokie dideli kaip Olimpas Marse.
Tačiau net tokie milžinai kaip Olimpas turi ribą. Pasak Horgan, jei ugnikalnis vis dar aktyvus (iki šiol mes nepastebėjome jokios dabartinės veiklos), jis greičiausiai artėja prie augimo pabaigos. Taip yra todėl, kad slėgis, reikalingas toliau pumpuoti magmą į kalno viršūnę, netrukus gali būti nepajėgus įveikti prieš jį veikiančių jėgų – kalno aukščio ir paties Marso gravitacinės traukos.
