Gyvybę Žemėje gali sunaikinti superugnikalnis? (3)
Gyvybei Žemėje pavojų gali kelti katastrofiškas „supervulkanas“. Žemės mantijos apačioje, maždaug 2,9 tūkst. kilometrų gylyje po Ramiuoju vandenynu, judėdamos viena su kita susiduria mažiausiai dvi kontinentų dydžio uolienų „sankaupos“. Taip jos sukuria iš dalies išsilydžiusių uolienų šulinį, savo dydžiu prilygstantį Floridos valstijai, bei keliantį pražūtingo masto išsiveržimo pavojų, teigia seismologai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau ši nelaimė neįvyks netrukus - ji greičiausiai gali įvykti po 100–200 mln. metų, pridūrė mokslininkų iš Jutos universiteto komanda.
Šios uolienų sankaupos atrastos dar 10 dešimtmetyje. Jos slypi virš Žemės branduolio po aktyviausiomis mūsų planetos ugnikalnių zonomis, esančiomis Pietų Ramiajame vandenyne ir Afrikoje.
Naujas tyrimas, kuriame Žemės vidaus atvaizdams gauti naudotos žemės drebėjimo bangos (visai kaip rentgeno spinduliais daromos žmogaus kūno nuotraukos) parodė, kad šios sankaupos viena į kitą daužosi.
„Gali būti, kad fiksuojame vieną šių didžiulių išsiveržimų, kuris, jei įvyktų, smarkiai suniokotų Žemę“, – teigė tyrimo vadovas Michaelas Thorne`as.
„Tokio tipo mechanizmas gali sukelti didžiulius išsiveržimus, tačiau po 100 ar 200 mln. metų. Tad kruizinių kelionių kol kas dar neatšaukite“, – juokavo jis.
Šis aktyvumas, anot mokslininkų, gali sukelti dviejų tipų išsiveržimus.
Pirmojo tipo išsiveržimas galėtų būti panašaus masto kaip trys išsiveržimai, per du milijonus metų įvykę Jeloustoune, JAV, kurie didžiąją Šiaurės Amerikos dalį padengė pelenais.
Kita alternatyva – bazalto lavos išsiveržimas, ištisus regionus galintis palaidoti po vulkaninės kilmės uolienomis.
Mokslininkai plokščių judėjimą aptiko naudodami 51 žemės drebėjimo duomenis - drebėjimai įvyko giliai po Žemės paviršiumi. Pagal bangų pokyčius jie nustatinėjo uolienų, esančių virš branduolio, variacijas.
„Mano tyrimas gali būti pirmasis, iš tiesų pateikiantis seisminių įrodymų, jog sankaupos juda. Taip teigė kiti mokslininkai, atlikę kompiuterinius modeliavimus. Jos yra ant branduolio, jas stumdo mantijos jėgos, tokios kaip subdukcija. Jos juda ant branduolio panašiai, kaip kontinentinės plokštės juda Žemės paviršiuje“, – aiškino M. Thorne`as.
Šios uolienų sankaupos atrastos dar 10 dešimtmetyje. Jos slypi virš Žemės branduolio po aktyviausiomis mūsų planetos ugnikalnių zonomis, esančiomis Pietų Ramiajame vandenyne ir Afrikoje.
Naujas tyrimas, kuriame Žemės vidaus atvaizdams gauti naudotos žemės drebėjimo bangos (visai kaip rentgeno spinduliais daromos žmogaus kūno nuotraukos) parodė, kad šios sankaupos viena į kitą daužosi.
„Gali būti, kad fiksuojame vieną šių didžiulių išsiveržimų, kuris, jei įvyktų, smarkiai suniokotų Žemę“, – teigė tyrimo vadovas Michaelas Thorne`as.
„Tokio tipo mechanizmas gali sukelti didžiulius išsiveržimus, tačiau po 100 ar 200 mln. metų. Tad kruizinių kelionių kol kas dar neatšaukite“, – juokavo jis.
Šis aktyvumas, anot mokslininkų, gali sukelti dviejų tipų išsiveržimus.
Pirmojo tipo išsiveržimas galėtų būti panašaus masto kaip trys išsiveržimai, per du milijonus metų įvykę Jeloustoune, JAV, kurie didžiąją Šiaurės Amerikos dalį padengė pelenais.
Kita alternatyva – bazalto lavos išsiveržimas, ištisus regionus galintis palaidoti po vulkaninės kilmės uolienomis.
Mokslininkai plokščių judėjimą aptiko naudodami 51 žemės drebėjimo duomenis - drebėjimai įvyko giliai po Žemės paviršiumi. Pagal bangų pokyčius jie nustatinėjo uolienų, esančių virš branduolio, variacijas.
„Mano tyrimas gali būti pirmasis, iš tiesų pateikiantis seisminių įrodymų, jog sankaupos juda. Taip teigė kiti mokslininkai, atlikę kompiuterinius modeliavimus. Jos yra ant branduolio, jas stumdo mantijos jėgos, tokios kaip subdukcija. Jos juda ant branduolio panašiai, kaip kontinentinės plokštės juda Žemės paviršiuje“, – aiškino M. Thorne`as.
(10)
(0)
(0)