Lietuvoje sparčiai daugėja itin retai apgyventų teritorijų – formuojasi naujos dykros, kuriose kai kur gyventojų tankumas jau toks kaip Sacharos dykumoje ar Mongolijos stepėse – vos 2-3 gyventojai viename kvadratiniame kilometre.

Priežastys tarsi visiems aiškios – emigracija, mažas gimstamumas. Tačiau ne visai aiškūs reiškinio mastai ir pasekmės. Tai rimtas iššūkis mūsų valstybei. Apie tai ir bus kalbama paskaitos metu.

Dabar jau turime 185 seniūnijas (arba 45 proc. Lietuvos teritorijos), kuriose gyventojų tankumas nesiekia 12,5 gyv./km² (1 pav.). Tai teritorijos, kurios išsiskiria itin savitais, dažniausiai nepageidautinais, demografiniais, ekonominiais, socialiniais ir kitokiais rodikliais.

Gyventojų skaičius mažėja daugiau kaip po 2 proc. per metus, kai kuriose seniūnijose – dar dvigubai sparčiau. Yra seniūnijų, kuriose per metus negimsta nei vienas vaikas, dešimtys – kuriose gimsta vos po vieną ar du. Gyventojai sensta, kai kur pagyvenę žmonės jau sudaro 50 ir daugiau procentų. Kaimai daugiausia nedideli, tuštėjantys, belikę po kelis gyventojus, labai daug ir visai tuščių. Daug apleistos žemės, pastatų, nėra darbo, formuojasi socialinė ir teritorinė atskirtis. Problemų tikrai daug ir jos aštresnės nei kitur.

Tačiau ne viskas ir ne visur vien blogai. Dauguma žmonių labai patenkinti, kad gyvena ramioje, švarioje, gražioje aplinkoje. Gražiai tvarkomi miesteliai, sodybos, šviečia atnaujintos mokyklos ir kultūros centrai, gyventojai buriasi į bendruomenes ir dirba savo gimtinės labui.

Kas ateityje laukia retai apgyventų Lietuvos teritorijų? Kas laukia visos Lietuvos kai po 20-30 metų pusė jos teritorijos bus beveik be gyventojų? Tai klausimai, kurie neduoda ramybės ne vien mokslininkams.

Apie tai sužinosite rugsėjo 10 d. 12 val. apsilankę paskaitoje „Retai apgyventos teritorijos Lietuvoje” Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto A. Basalyko auditorijoje (305 k.).

Komentarai (21)