Sardinija – kelionių entuziastų iš Lietuvos ir Europos jau gerai pažįstama sala ir pakankamai ištyrinėta teritorija. Pamatyti čia tikrai yra ką – vieno vizito gali ir nepakakti pajusti savitą kultūrą, pasigrožėti mažai paliesta vietos gamta ir aplankyti pagrindines istorines vietas.

Mitų ir legendų, kuriomis apipintas dažnas lankytinas Sardinijos objektas, tikrai netrūksta. Tiems, kam įdomi Sardinija, kelionės į šią šalį patiks ne tik dėl galimybės puikiai pailsėti, bet ir dėl šanso fantaziją pabudinti pasakojimais apie milžinus, velnius ir šimtamečius vietos senolius.

Su Nuraxi – vieta, per 60 kilometrų nutolusi nuo Sardinijos sostinės Kaljario, yra laikoma viena mistiškiausių saloje. Čia galima išvysti gausybę nuragų – neįprastų statinių, kurių atsiradimo istoriją gaubia paslaptis. Tai kūgio formos statiniai iš akmens, tiksliau sakant, iš akmens luitų. Jiems mokslininkai priskaičiuoja daugiau kaip 4 tūkstančius metų. Tai įspūdinga „sukaktis“, paminklus paverčianti kone seniausiais Europoje. Su Nuraxi teritorijoje iki šiol stūkso įspūdingas 19 metrų aukščio nuragas, tikėtina, buvęs senosios gyvenvietės centras.

Turistų žygiai po Su Nuraxi teritoriją organizuojami ne tik tam, kad atvykėliai pasigrožėtų neįprastais statiniais... ar pašiurptų nuo jų aukščio ir keistumo, bet ir sužinotų vieną garsiausių sardų legendų. Nuragai, pasak jos, buvo pastatyti saloje gyvenusių milžinų. Jie esą nusileido iš keturkampių žvaigždžių. Šie protingi sutvėrimai, tikima, ir pastatė stebinančio aukščio ir tvirtumo nuragus, atlikusius gynybinę funkciją. Tiesa, vieningos versijos nėra – nuragai galėjo būti ir milžinų šventyklos ar net gyvenamieji namai. Legenda milžinų dingimą sieja su Sardinijoje praūžusiu cunamiu. Mistiniai aukštaūgiai gyventojai dingo, o įspūdingi jų statiniai – nuragai – išliko. Jų saloje priskaičiuojama apie 7 tūkstančius.

Mitas apie civilizuotą Sardinijos paplūdimį

Apytiksliai 60 kilometrų atgal nuo Su Nuraxi – atgal į Sardinijos sostinę Kaljarį. Šis miestas yra laikomas vienu dideliu paminklu. Lankytinų objektų Kaljaryje apstu: nuo įspūdingo romėnų statyto amfiteatro iki žymiojo Poeto paplūdimio. Kodėl Poeto? Verčiau jau klausti, kodėl kalva, pavadinta būtent „Velnio balnu“, skiria miestą nuo Kaljario įlankos, kitaip vadinamos „Angelų įlanka“?

Sardinijoje pasakojama, kad „velnio – angelų“ mitas yra susijęs su Liuciferiu, seniai seniai panorusiu užvaldyti įlanką. Jam taip patiko įspūdingas paplūdimys, kad velnią nuo nusikaltimo galėjo sulaikyti tik paties Dievo siųsti angelai. Jie nugalėjo Liuciferį, išvijo jį iš vietovės, palikę vien velnio balną. Dėl to kalva, Kaljario miestą skirianti nuo paplūdimio, ir liko pavadinta „Velnio balnu“, o įlanka – „Angelų įlanka“.

Grįžtant į šių dienų realybę, bene garsiausias Sardinijos paplūdimys dabar galėtų būti pervadintas į „prekiautojų įlanką“. Pardavinėjančių papuošalus, paplūdimio sukneles ir kitą „turistų įrangą“ pajūryje apstu. Laimei, prekeivių gausą kompensuoja nuostabiai baltas smėlis, neįtikėtinai žydras vanduo ir gaivus vasaros vėjas, pučiantis nuo Viduržemio jūros. Poeto paplūdimys – kiekvieno turisto idilė.

Legendų saugotojai – rekordiškai ilgai gyvenantys sardai

Visiems daugiau ar mažiau įdomu, kas gi stovi už Sardinijos legendų? Ar jos buvo iškaltos daugybės nuragų sienose? Ar užrašytos senoviniuose rankraščiuose, saugomuose Kaljario aikščių požemiuose? Tiesa ta, kad salos legendas iki šiol iš lūpų į lūpas (ar, reikėtų sakyti, iš lūpų į smalsias turistų ausis) perduoda šimtamečiai sardai. Žinoma, tai jau ne legenda, o statistika – Sardinijos gyventojai garsėja ilgaamžiškumu.

Paradoksalu, bet gimstamumas Sardinijoje, lyginant su kitais Europos regionais, yra tikrai mažas. Nepaisant to, vietinių gyvenimo trukmė yra nepalyginamai ilgesnė. Sardai gyvena vidutiniškai 81 metus, kai, pavyzdžiui, pasaulio vidurkis siekia vos 68. Be to, šimto metų sulaukusių sardų skaičius taip pat rekordiškai didelis – sala šiuo aspektu nusileidžia tik Okinavai (Japonija).

Tikėtina, kad ilga Sardinijos gyventojų trukmė ir didelis ilgaamžių skaičius kaip tik ir lemia tai, kad salos legendos vis dar gyvos. Įdomus ne tik jų turinys, bet ir tai, kaip sardai nuoširdžiai perpasakoja mitus. Jie, skirtingai nuo skeptiškai nusiteikusių mokslininkų, atrodo, sąžiningai tiki, kad garsiuosius nuragus pastatė milžinai, o ir nusileido ne iš kur kitur – iš žvaigždžių. Ko jau ko, bet pasididžiavimo nuosava istorija ir kultūra italams nestinga. Taigi, tai būdinga ir sardams. Tiesa, pastarieji garsėja ne tik meile savo kraštui (o mylėti Sardiniją tikrai yra už ką - vienos kelionės užtektų tuo įsitikinti), bet ir geru humoro jausmu. Jie juokauja, kad šiuolaikiniai milžinai į salą atkeliauja iš kiek kitokių žvaigždžių (pavyzdžiui, Holivudo), o ir dideli jie ne ūgiu, o savo banko sąskaitomis.

Komentarai (0)