Pasaulio žmogžudysčių sostinė: kraujyje paskendusio miesto istorija (1)
Tokio titulo nenorėtų nė viena pasaulio valstybė, bet nuoga tiesa tokia – Salvadore žmogus nužudomas vidutiniškai kas valandą. Dabar situacija dar blogesnė, nes paliaubos tarp Salvadoro valdžios ir gaujų sužlugo.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jeigu tendencija nepasikeis, žmogžudysčių skaičius Salvadore 2015-aisiais viršys statistiką kaimyniniame Hondūre – 100 tūkst. šalies gyventojų teks daugiau negu 90 tokių nusikaltimų.
Tai reikš, kad galimybė žūti nuo užpuoliko rankos Salvadore bus 20 kartų didesnė nei JAV ir net 90 kartų didesnė nei Jungtinėje Karalystėje.
„Ši valstybė kraujuoja ir jai skubiai reikia turniketo, kuris stabdytų kraujavimą, – teigia Raulis Mijango, buvęs sukilėlis, kuris aktyviai tarpininkavo 2012 metų derybose dėl paliaubų. – Dabar kariauja ne gaujos viena su kita, o gaujos su valdžia.“
Išorinė ramybė – apgaulinga
Įdomiausia, kad Salvadoras iš pirmo žvilgsnio tikrai neprimena žlugusios valstybės.
Čia nesismagina koks nors diktatorius, čia nėra sukilėlių, čia į mirtinas misijas nesiunčiami savižudžiai sprogdintojai.
Ne, šalies sostinės San Salvadoro centras panašesnis į Majamį – mieste judrus eismas, pilna prekybos centrų, amerikietiškų greitojo maisto užkandinių.
Medžiais apaugę priemiesčiai dažniausiai tylūs, o čia linksminasi ne kariaujančios gaujos, o krūmus karpantys sodininkai.
Toliau nuo miesto stebina geros kokybės keliai, iš naujo vis perdažomos baltutėlės bažnyčios. Pakelėse džiugina demokratijos žiedai – čia pilna pagrindinių Salvadoro politinių partijų plakatų ir vėliavų.
Tačiau užtenka atidesnio žvilgsnio, kad įsitikintum – tai tik paviršius. Akylesnis stebėtojas tikrai pamatys, kad mokyklas juosia spygliuotoji viela, o aplink jas patruliuoja kariškiai.
Automatinių šautuvų neslepiantys privatūs apsaugininkai sergi įėjimus į didžiausių kompanijų būstines, o policininkai nuolat rengia patikrinimus didžiausiuose greitkeliuose.
Net piko valandomis nėra neįprasta išvysti karius apdangstytais veidais, įsitaisiusius atviruose sunkvežimiuose prie šaudyti paruoštų kulkosvaidžių.
Kadangi vietiniai prie šitokių vaizdų pripratę, ir atvykėliams iš pradžių sunku suvokti, kad tokia situacija nebūtų normali bet kur Vakaruose.
Gaujos atvyko iš Los Andželo
Tam tikra prasme smurtas vietos žmonėms čia jau tapęs norma. O dabartinė padėtis net geresnė nei bet kada praeityje – Salvadore nužudymų tiek, kiek įsivaizduojama nebent kariaujančioje valstybėje.
Kalti dviejų pagrindinių gaujų – „Mara Salvatrucha“ ir „Barrio 18“ – mūšiai. O šių kovų istorija prasideda ne kokiame nors lūšnyne, o JAV didmiestyje Los Andžele.
Kai 1992 metais Salvadore baigėsi pilietinis karas, JAV deportavo tūkstančius nelegalių migrantų atgal į jų tėvynę. Daugelis salvadoriečių iš JAV – daugiausia Kalifornijos valstijos – parsivežė žiaurią gatvių kultūrą ir tarpusavio konkurenciją.
O gimtinėje tereikėjo pridėti silpną ir visuomenės negerbiamą valdžią, akis badančią nelygybę ir istoriškai aukštą smurto lygį.
Žvelgiant į finansines ir politines galimybes, Salvadoro gaujos tėra chaotiškai organizuotos žuvelės ir negali prilygti Italijos mafijai, japonų jakudzai ar narkotikų prekeivių karteliams Kolumbijoje bei Meksikoje.
Prikišti nagų prie pelningiausių narkotikų kontrabandos salvadoriečiai negali ir net nedrįsta, todėl ir nužudymų šalyje daugiau nei bet kur kitur.
Vietos gaujos turi tenkintis prekyba marihuana, o kadangi to pragyventi negana, griebiamasi ir plėšimų bei reketavimo – net savo pačių bendruomenėse. Įsuktas mirtinas ratas – pinigų išpirkoms Salvadore nėra, todėl įkaitai žudomi, o už juos keršijama.
Neramiai laukia paauglystės
Neliečiamų nėra. Dar prieš naujausią smurto bangą baimė buvo įsismelkusi į menkiausias kasdienybės detales, ypač skurdžiausiose bendruomenėse, kurias apraizgiusi gaujų konkurencija.
Žmonės, peržengiantys nematomą liniją tarp gaujų teritorijų – niekuo neišsiskiriantį tiltą, gatvę ar parką, rizikuoja būti sumušti ar net žūti.
Įsibaiminę taksistai važiuoja tik gerai pažįstamais keliais. Jei pasuksi ne ten, greičiausiai būsi apiplėštas ar pagrobtas. Per petį būtina žiūrėti prekybos centre, per futbolo rungtynes stadione – visur.
Net namai neužtikrina saugumo. Parduotuvių ir restoranų savininkus ar kirpėjus nuolat aplanko reketininkai, kurie paprastai pagrasina padegti taikinių įstaigas, taip pat nupjauti sutuoktiniams ar vaikams ausis.
Tėvai, kaip ir visame pasaulyje, su nerimu laukia dienos, kai jų atžalos įžengs į maištingą paauglystę. Bet laukia ne dėl neišvengiamų kaprizų, o dėl spaudimo prisidėti prie vienos ar kitos gaujos.
Kreiptis užtarimo nėra kur: mokytojus prigąsdinę mokyklose besisukiojantys gaujų atstovai, o ir policininkai dažnai tiesiog atsisako kištis į nusikaltėlių reikalus.
„Sūnus jau kuris laikas nedrįsta išeiti iš namų, nes mūsų šeimai yra grasinę gangsteriai. Mokykloje jis nebuvo jau tris mėnesius, – teigė kirpėja Bianca Sanchez. – Mūsų kvartale žmonės žudomi kasdien.“
Turtingieji slepiasi už aukštų tvorų, juos taip pat saugo ginkluoti sargybiniai. Bet ir prakutę salvadoriečiai baiminasi pagrobimų ir reketininkų.
Dažnas bijo atsiliepti telefonu, jei skambinama iš nežinomo numerio, – kitame ragelio gale neretai pasigirsta grasinimai mirtimi arba reikalavimai susimokėti už „stogą“.
Nenuostabu, kad iš šalies bėgama. Tūkstančiai jaunų žmonių renkasi itin pavojingą kelionę per visą Meksiką šios šalies sienos su JAV link – nelegali migracija ne tokia rizikinga kaip gyvenimas Salvadore.
Žudo ir policininkai
Nuolat nerimą jaučiantys ir savo draugus bei artimuosius laidojantys salvadoriečiai pritaria dabar vyriausybės paskelbtam karui su gaujomis.
Nors ankstesnės akcijos – „Plieno kumštis“ ir „Plieno superkumštis“ tik pasėjo daugiau smurto, o ramybės nesuteikė, visuomenei, regis, jau geriau kruvina kova negu žeminantis dialogas su gangsteriais.
Antai saulėtą rugpjūčio sekmadienį San Salvadoro katedroje monsinjoras Hectoras Figueroa paprašė 800 susirinkusių žmonių pasimelsti už taiką.
Bet po mišių tik nedaugelis kalbėjo apie atleidimą.
„Norėčiau, kad valdžia dar uoliau kovotų su plėšikais. Smurto čia vis daugiau, o vyriausybė tik padeda gaujoms vis aiškindama apie žmogaus teises“, – piktinosi 53 metų apsaugos darbuotojas Sebastianas Sanchezas.
Prezidentas Salvadoras Sanchezas Cerenas girdi rinkėjų priekaištus. Bet, regis, persistengia – vien šiemet policininkai nužudė daugiau nei 300 žmonių.
Dienraštis „El Faro“ rašė, kad protokoluose užfiksuojama, jog įvyko susišaudymas, bet iš tiesų su aukomis dažniausiai susidorojama – policija irgi turi už ką keršyti, o neretai pareigūnai yra ištikimi ne valstybei, o vienai gaujų.
Nusikaltėliai, žinoma, keršija. Įkalinti gaujų lyderiai birželį dar paprašė naujų paliaubų, bet jaunimas nori kautis – vien šiais metais per atsakomąsias akcijas nužudyta daugiau nei 50 policininkų ir kariškių.
Kitaip tariant, ratas sukasi toliau. O žmonėms telieka baimė.
„Mano šalyje nebėra saugios užuovėjos. Žinau šimtus žmonių, iš kurių prievarta išplėšiami pinigai. Keli mano kaimynai buvo nužudyti. Atrodo, kad pabudinome pabaisą“, – sielojosi sostinės gatvėse marškinėlius pardavinėjanti Claudia Henrique. („The Guardian“, „El Faro“, AP, LR)
