Eritrėja dažnai vadinama viena represyviausių Afrikos valstybių, kurioje žmonėms stinga pamatinių politinių ir religinių laisvių.

Tokia šalies padėtis nestebina, turint omenyje, kad nuo pat nepriklausomybės nuo Etiopijos paskelbimo 1993-aisiais tai buvo vienpartinė valstybė, valdoma prezidento Isaias Afwerki.

Valdžia uždraudė opozicines partijas ir privačias vietines žiniasklaidos priemones, įkalino kritikus (apie kai kuriuos apskritai jau ilgus metus nieko nebegirdėti) ir įvedė privalomąją karinę tarnybą jaunuoliams.

Dėl to šimtai tūkstančių Eritrėjos gyventojų buvo priversti bėgti iš šalies. Kai kuriems iš jų klastinga kelionė į Europą per Sacharos dykumą ir Viduržemio jūrą baigėsi mirtimi.

„BBC Amharic“ žurnalistas Jibatas Tamiratas neseniai lankėsi šioje šalyje, kur buvo akylai stebimas valdžios specialiai tam paskirtų pareigūnų. Jis pasakoja savo įspūdžius apie tai, kaip Eritrėjos žmonių kasdienybę visiškai kontroliuoja valdžia.

1) SIM kortelės – visų trokštama retenybė

Valstybinė kompanija „EriTel“ yra vienintelė telekomunikacijų paslaugų tiekėja. Jos teikiamos paslaugos yra prastos kokybės ir griežtai kontroliuojamos valdžios.

Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos tyrimas rodo, kad interneto skvarba Eritrėjoje tesiekia vos daugiau nei vieną procentą.

SIM kortelės Eritrėjoje yra itin retas ir visų trokštamas daiktas. Norėdami gauti kortelę, piliečiai turi kreiptis į vietos valdžios institucijas.

Netgi ir gavus SIM kortelę pasinaudoti internetu nepavyks, nes nėra mobiliųjų duomenų. Įmanoma tik belaidžio ryšio (Wi-Fi) interneto prieiga, tačiau internetas yra labai lėtas. Kad galėtų naudotis tokiais socialiniais tinklais kaip „Facebook“ ir „Twitter“ ir pergudrauti valdžios cenzūrą, žmonės naudoja virtualų privatų tinklą (VPN).

Dėl didžiulių sunkumų, su kuriais susiduria siekdami gauti SIM kortelę, norėdami paskambinti, žmonės vis dar naudojasi taksofonais.

J. Tamiratas pasakoja, kad BBC komanda pirmąsias keturias viešnagės dienas taip pat naudojosi taksofonais. Vėliau iš trijų narių susidedanti BBC komanda gavo vieną SIM kortelę, kurią išvykstant reikėjo grąžinti.

2) Išsigryninti pinigų galima tik banke

Vyriausybė taiko apribojimus pinigų sumai, kurią galima pasiimti iš savo banko sąskaitos. Net jei sąskaitoje guli milijonai nakfų (Eritrėjos valiutos), per mėnesį galima išsigryninti tik penkis tūkstančius nakfų (maždaug tris šimtus eurų).

Vienas Eritrėjos gyventojas, kurį BBC komanda sutiko sostinėje Asmaroje, pasakojo, kad tam, jog galėtų nusipirkti 1986 metų „Toyota Corolla“ automobilį, jam teko 11 mėnesių iš eilės išsiimti po penkis tūkstančius nakfų. Tada jis pardavėjui 55 tūkstančius nakfų davė grynaisiais, o likusius 55 tūkstančius pervedė.

Eritrėjos gyventojas aiškino, kad valdžia tikisi, jog perkant bus pervesta visa suma, tačiau kai kurie verslininkai pirmenybę teikia gryniesiems, nes jų paprasčiausiai trūksta.

Išimtis taikoma vestuvių atveju. Paprastai rengiamos didelės ceremonijos, kainuojančios daugiau nei penkis tūkstančius nakfų.

Jei planuojamos vestuvės, reikia kreiptis į vietines valdžios administracijos tarnybas: pareigūnai turi parašyti laišką besikreipiančiojo bankui ir nurodyti, kad jam turi būti leidžiama išsigryninti daugiau nei penkis tūkstančius nakfų.

Eritrėjos gyventojai su BBC komanda pasidalino įvairiomis nuomonėmis, kodėl vyriausybė taiko apribojimus pinigų išsigryninimui. Kai kurie sakė, kad taip norima „įdiegti žmonėms įprotį taupyti ir pažaboti infliacija“, tačiau kiti teigė, jog taip daroma, nes „valdžiai nepatinka prekybinė veikla. Todėl ji riboja pinigų apytaką“.

Eritrėjoje nėra bankomatų. Automobilį pirkęs gyventojas žurnalistams pasakojo, kad kai praėjusiais metais, pasibaigus „karo padėčiai“ tarp abiejų valstybių, atsivėrė siena su Etiopija, jis nuvyko į šiaurinėje Etiopijoje esantį Mekelės miestą, kur jam tiesiog „atvipo žandikaulis“, kai pamatė, kaip „žmonės iš aparato pasiima didžiules pinigų sumas“.

3) Šalyje tėra vienas vietinis televizijos kanalas

Valstybinė „Eri-Tv“ televizija yra vienintelis Eritrėjos televizijos kanalas. „Eri-Tv“ – valdžios ruporas. Tačiau turintys palydovinę „lėkštę“ gali žiūrėti BBC ir kitus informacinius kanalus arba „Asena TV“ ir ERISAT, kuriems vadovauja politiniai tremtiniai.

Žurnalistų gynimo komitetas (CPJ) žiniasklaidos laisvę Eritrėjoje vertina itin prastai. Eritrėja apibūdinama kaip „šalis, kurioje taikoma didžiausia pasaulyje cenzūra“ – šiuo aspektu nuo jos atsilieka netgi Šiaurės Korėja.

CPJ cituoja Vokietijos „Deutsche-Welle Akademie“, teigusią, kad „išeivijoje esančių radijo stočių palydovines transliacijas riboja nuolat pasitaikantys signalų trukdžiai ir prasta valdžios kontroliuojamo interneto kokybė“.

Tačiau šalies informacijos ministras Yemane Meskelis neigia, kad Eritrėja yra „uždara“ visuomenė. Jis pažymi, jog daugiau nei 91 procentas miestuose esančių namų turi palydovines „lėkštes“ ir gali matyti daugiau nei 650 užsienio televizijų kanalų. Apie tai jis netgi skelbė „Twitter“.

4) Alaus darykla šalyje taip pat yra tik viena

1939-aisiais italų inžinieriaus Luigi Melottia įkurta „Asmara Brewer“ yra vienintelė alaus darykla šalyje.

Vietiniai žurnalistams pasakojo, kad dar visai neseniai bare jiems buvo leidžiama išgerti tik po du alaus. Todėl jie drauge su savimi į barus vesdavosi alkoholio nevartojančių žmonių, kad galėtų išgerti ir jiems priklausančią alaus kvotą.

Gyventojai taip pat pasakojo, kad alaus darykla prieš kelis mėnesius buvo atnaujinta ir alaus pasiūla dabar yra pakankama, tačiau BBC komanda baruose rado tik „Asmara“ lagerio.

Šis alus dažnai vadinamas tiesiog melotti – pavadinimas kilo iš inžinieriaus L. Melottia pavardės. Jis atvyko į tuometinę Italijos koloniją tiesti kelių ir apskritai kurti infrastruktūros, pastebėjo alaus daryklų trūkumą rinkoje ir pasinaudojo šia galimybe – atidarė alaus daryklą. Panašu, kad jį labiausiai dėl to ir prisimena.

5) Daugelis jaunų žmonių nori emigruoti

„Paso gavimas yra tarsi svajonės išsipildymas“, – teigė drauge su žurnalistais vakarieniavęs jaunas vyriškis.

Tačiau, kaip jis aiškino, jaunuoliai negauna pasų, kol nepabaigia tarnybos šaliai, apimančios ir karinius mokymus, ir kol negauna jų prašymą pagrindžiančio laiško, kurį išduoda jų vietos valdžios administracijos tarnybos.

„Bet tada jau būni pagyvenęs – 40 ar 45 metų, atsiranda žmona ir vaikai“, – šypteli vyriškis.

Tačiau net ir gavus pasą negalima tiesiog išvykti iš šalies – reikia išvykimo vizos. Nėra jokių garantijų, kad ją pavyks gauti, nes valdžia akivaizdžiai baiminasi, jog piliečiai išvyks ir nebegrįš.

Todėl daug jaunų Eritrėjos gyventojų iš šalies iškeliauja nelegaliai – kerta skylėtas sienas ir įsikuria Etiopijoje ar Sudane.

Kiti nutaria rizikuoti ir leidžiasi į klastingą kelionę per Sacharą ir Viduržemio jūrą ir bando pasiekti Europą, bet neretai miršta nuo alkio ir troškulio dykumoje ar nuskęsta jūroje.

Jungtinių Tautų Pabėgėlių reikalų agentūra Eritrėją apibūdina kaip „devintą pagal dydį pabėgėlių kilmės šalį“: 2018-ųjų pabaigoje pabėgėlių iš šios šalies buvo 507300, ankstesniais metais – 486200.

Daugiausia pabėgėlių priėmė Etiopija (174 tūkstančius) ir Sudanas (114500), tačiau daugelis prisiglaudžia ir tokiose Europos valstybėse kaip Vokietija (55300) ir Šveicarija (34100).

Jaunuoliams sparčiai išvykstant, pagyvenę žmonės labiausiai pastebimi tampa Asmaroje – čia jie kavinėse gurkšnoja kavą ir taip bando prastumti savo laiką.

Eritrėjos gyventojų skaičius yra neaiškus, nes vyriausybė nuo nepriklausomybės paskelbimo niekuomet nevykdė surašymo.

Nepaisant to, „World Population Review“ paskaičiavimai rodo, kad Eritrėjos gyventojų skaičius turėtų būti apie 3,5 milijono, o Asmaroje turėtų gyventi apie 500 tūkstančių žmonių.

6) Eritrėjos sostinė – gražus miestas

Fašistas Italijos diktatorius Benito Mussolini, ketvirtajame dešimtmetyje planavęs naująją Romos imperiją, norėjo, kad Asmara būtų „Piccola Roma“ („Mažoji Roma“) Afrikoje.

Medžiais apaugusios miesto alėjos ir modernizmo architektūros pastatai primena apie tuos laikus, kai šalis buvo Utalijos kolonija. Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) įtraukė Asmarą į pasaulio paveldo sąrašą. Šį miestą UNESCO apibūdina kaip „išskirtinį ankstyvojo moderniojo XX a. pradžios urbanizmo ir jo pritaikymo Afrikos kontelste pavyzdį“.

Tad, nepaisant politinių ir ekonominių Eritrėjos problemų, Asmara yra žavus ir vertas apsilankymo miestas.

Komentarai (7)