Pasak istorinio mito, britų laivai, plaukdami Gambijos upe, apibrėžė šalies kontūrus šaudydami patrankų sviedinius nuo savo laivų šonų. Bet tikroji istorija yra kitokia.

Gambija, mažiausia pagal plotą (10 689 km²) Afrikos valstybė žemyninėje Afrikos dalyje, yra nepanaši į bet kurią kitą pasaulio tautą. Jos teritorija ilga ir siaura, lyg vingiuojanti gyvatė, abipus Gambijos upės plačiausiose vietose siekanti tik 50 km.

Atrodo lyg, kad „kažkas sukalė pleištą“ į Senegalą, kuris supa Gambiją iš trijų pusių. Vienintelė šalies dalis, kuri nesiriboja su Senegalu, yra labai trumpa Atlanto vandenyno pakrantė (80 km).

Senegalas jau seniai domėjosi Gambija ir anksčiau kišosi į šalies politiką dėl akivaizdžių priežasčių; greičiausias būdas pasiekti pietinę Senegalo dalį iš šiaurės – važiuoti per Gambiją. Iš geografinės pusės, tai taip mažai prasminga, kad kyla akivaizdus klausimas: kodėl jis egzistuoja?

Yra mitinė istorija, kilusi iš Vakarų Afrikos kolonijinės istorijos, kuri paaiškina neįprastą Gambijos formą ir vietą. XVIII ir XIX amžiais prancūzų ir britų kolonialistai varžėsi dėl valdžios ir išteklių šiame regione, kuris, be kitų pramonės šakų, buvo ekonominis vergų prekybos centras. Britai taip pat buvo suinteresuoti rasti lengvą kelią į žemyno gilumą – į senovės miestą Timbuktu (dabartinis Malis) ir jo pasakiškus turtus.

Vakarų Afrikos pakrantėje yra tik kelios upės, kurios teka iš dykumos į pakrantę, o prancūzai kontroliavo šiauriau esančios Senegalo upės žiotis. Gambijos upė, esanti toliau į pietus, kur britai turėjo daugiau kontrolės, eina lygiagrečiai, ir, kaip pasakojama, britų karo laivas tiesiog plaukė upe aukštyn, šaudydamas patrankų sviediniais iš abiejų pusių ir užgrobdamas žemę, kuri pateko į patrankų nuotolio zoną. Rezultatas: upės formos šalis, sudaryta tik iš žemės juostų abiejose kranto pusėse.

Kad ir kaip keistai ir neįtikėtinai atrodytų ši istorija, joje yra ir tiesos: britai pareikalavo teisių į Gambijos upę, o keista šalies forma atsirado dėl konflikto tarp dviejų kolonizuojančių jėgų. Gali būti, kad jame dalyvavo net patrankų sviediniai.

Pirmoji Europos valstybė, pareiškusi pretenzijas į Gambijos upę, buvo Portugalija. Šiuolaikinis Gambijos pavadinimas kilęs iš portugalų kalbos žodžio cambio arba „prekyba“.

Britai pirmą kartą pradėjo keliauti prie upės XVI amžiaus pabaigoje. Visą XVII amžių britų, olandų ir prancūzų prekybos įmonės bandė įsitvirtinti dabartinėse Senegalo ir Gambijos pakrantėse, kartais susidurdamos tarpusavyje dėl salų kontrolės upės žiotyse.

Didžiajai Britanijai buvo svarbu kontroliuoti strategiškai svarbią Gambijos upę ir salas prie jos žiočių, nes jos buvo pagrindinis imperijos forpostas šioje srityje ir ryšys su jos gyvenvietėmis bei prekybos punktais Aukso Krante (dabartinė Gana) ir Siera Leonėje.

Tęsinys kitame puslapyje:

Tačiau žemė, kurią bet kuri iš šių kolonijinių jėgų fiziškai valdė, buvo labai maža, paprastai tai buvo tik sala, leidžianti joms keliauti ir prekiauti tolyn žemyn upe ir sandėliuoti prekes, gabenamas į Europą.

Net jei Didžioji Britanija kontroliavo Gambijos upę, ji nekontroliavo didžiosios dalies žemės iš abiejų pusių, išskyrus kelias mažas gyvenvietes ir po 1826 m. įgytą vienos mylios (1,6 km) žemės juostą šiauriniame krante, kurią perleido vietos karalius.

Tačiau XIX amžiuje Prancūzija pakeitė savo strategiją ir pradėjo bandyti kontroliuoti daugiau vidaus teritorijos, judėdama iš šiauresnių gyvenviečių į pietus link Gambijos upės.

1888 m., norėdama oficialiai pareikšti pretenzijas į savo Gambijos forpostus, Didžioji Britanija padarė Gambiją savo protektoratu. Kadangi prancūzai pripažino britų pretenzijas kontroliuoti upę ir jos plotą, dvi kolonijinės supervalstybės pradėjo derybas dėl to, kur tiksliai bus riba tarp jų.

Ankstyvosiose derybose riba buvo nustatyta 6 mylių (9,6 km) į šiaurę ir pietus nuo upės iki Yarbutenda, tolimiausio rytinio upės taško, kuriame galima laivyba.

Tai turėjo būti tik atspirties taškas, nes vėliau buvo išsiųsta jungtinė Anglijos ir Prancūzijos sienų komisija, kuri nubrėžtų tikrąją sieną.

Tačiau kai 1891 m., komisija atvyko, ji susidūrė su vietos valdovų pasipriešinimu, kurių žemė buvo dalijama, kartais net per esamos karalystės vidurį. Tačiau Ribų komisija turėjo pastiprinimą iš britų laivų, patruliuojančių upėje.

Vienu metu trijų karo laivų ginkluoti vyrai išsilaipino upės pakrantėse „kaip užuomina į tai, ko rezistentai turėjo tikėtis nuolatinio pasipriešinimo atveju“.

Kitame pasakojime rašoma, kad britų laivai bombardavo Kanzalos miestą, siekdami įbauginti besipriešinančius vietos gyventojus. Gali būti, kad šiuo įprastesniu būdu patrankos sviediniai buvo labai svarbūs nustatant sieną.

Nėra įrodymų, kad britai kada nors šaudė patrankų sviedinius nuo savo laivų bortų, kad įkurtų Gambiją Prancūzijos teritorijos viduryje. Tačiau dvi kolonijinės jėgos naudojo jėgą, kad padalintų dalį pasaulio pagal keistą kolonijinės valdžios logiką, tik nežymiai susirūpinusios žmonėmis, kurie ten turės gyventi.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Atlas Obscura

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()