Modernaus žmogaus gyvenamoji erdvė žemėje nepaprastai išsiplėtė. Per pastaruosius penkis šimtmečius dėl to labai paspartėjo natūralių rūšių išstūmimas. Tačiau šis procesas palietė ne tik gyvūnus ir augalus, bet ir žmonių kultūrą. Vienas ryškiausių tai patvirtinančių įrodymų – mirštančios kalbos. Pateikiame lingvisto, sociologo ir japonologo Floriano Coulmaso pasvarstymus.

Idant suprastume, kaip miršta kalba, pirmiausia turėtume paklausti, ar įmanoma analogija su visuotinai vykstančiu augalų ir gyvūnų rūšių nykimu ir kiek giliai ji siekia. Pateikti paralelių nėra sunku. XVI amžiuje prasidėjusi Europos ekspansija lėmė tiek natūralių rūšių, tiek nedidelių tautelių išnykimą. Daugelis čionykščių, kaip antai Karibų salų gyventojų, mirė nuo europiečių atvežtų ligų, kadangi nebuvo joms atsparūs. Drauge su žmonėmis išnyko ir jų kalbos. Tačiau toks atvejis, kai kalbų tradicijos nutrūksta išmirus tiems, kurie jas palaiko, yra kraštutinis. Šiandien daugelio kalbų perdavimas būsimoms kartoms baigiasi net ir be kraujo praliejimo ar genčių išnaikinimo. Tad kalbėti apie kalbų mirtį galima tik metaforiškai – kadangi kalbos nėra gyvos būtybės, jos negali ir mirti.

Drastiškas mažėjimas

Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad ainu (Japonija) ar karitiana (Brazilija) kalbų išnykimą reikėtų apgailėti mažiau negu juodojo apolono ar melsvojo tuno pražuvimą. Kalbos yra meno kūriniai, kai jos iškeliauja į požemio karalystę, mes vieną po kito negrįžtamai prarandame įrodymus apie žmogaus proto kūrybinę galią.

Kokia yra šiandienė situacija? Pesimistinėmis prognozėmis vos per vieną ar dvi kartas išnyks iki dviejų trečdalių visų pasaulio kalbų. Tokių kalbų skaičius viršytų 4000 ir reikštų tolesnį drastišką jų įvairovės mažėjimą. „Tolesnį“, kadangi šis procesas tęsiasi jau seniai. Manoma, kad prieš 10 000 metų 6 milijonai žmonių kalbėjo apytikriai 3000 kalbų. Šiandien 6,8 milijardo žmonių dalijasi apie 6800 kalbų. Tačiau po šimto metų 10 milijardų žemės gyventojų turės mažiau nei 1000 skirtingų kalbų. Europoje kalbų įvairovės mažėjimas yra pažengęs toliausiai. Tokią tendenciją labiausiai sąlygojo vienalytės valstybės, besivadovaujančios „vienos tautos, vienos kalbos“ ideologija, iškilimas. Lengvai užmirštama, kiek mažų kalbų liko nuošalėje. Vaizdą labai iškreipia šiandien geromis sąlygomis besimėgaujančios mažumos, kaip antai retoromanai Šveicarijoje arba fryzai Olandijoje.

Mažoms kalboms, gyvuojančioms kitapus Europos sienų, mažiausia grėsmė kyla ten, kur menkiausiai juntama Europos civilizacija: atokiose Ramiojo vandenyno salose, Naujosios Gvinėjos kalnų papėdėse, Afrikos gilumoje. Itin nedidelėse teritorijose susitelkusių mažų grupelių kalbų išstūmimą lemia kapitalistinės rinkos ekonomikos, industrializacijos, urbanizacijos ir globalizacijos išplitimas. Neretai patys tos kalbos vartotojai atsisako perduoti vaikams savo kalbą manydami, kad pasaulyje iš jos bus mažai naudos. Jų kalbos yra atitrūkusios nuo modernaus gyvenimo, todėl jiems patiems atrodo senamadiškos. Jų vaikams, mano jie, jos tik kliudytų. Tokią pažiūrą dažnai sustiprina tai, jog šios kalbos paprastai įvardijamos kaip „primityvios kalbos“. Tačiau tokios jos nėra.

Kiekviena kalba yra meno kūrinys, ir kaip toks jis yra tobulas įrankis, kurį pasitelkdamas žmogus gali užfiksuoti įvairių dalykų, minčių ir jausmų, išsaugoti atmintį ir reguliuoti socialinius santykius. Pasaulio kalbose atsispindinti šių užduočių sprendimų įvairovė yra tiesiog įstabi.

Eiliniam išsilavinusiam europiečiui reikia įdėti nemažai pastangų, norint suprasti, kas yra Ablativus absolutus. Kalbos, turinčios du tuzinus linksnių (antai vepsų kalboje) arba neturinčios išvis nė vieno (kinų kalbos atveju), gramatika yra tikras iššūkis mūsų fantazijai. Tokių kalbų mes nesugebėtume išgalvoti, ir vis dėlto jos yra žmogaus kūrinys. Tokios kalbos funkcionuoja vienodai gerai, kaip ir visos kitos, nes jos yra pavidalai vieno ir to paties simbolinio gebėjimo, kuris žmogų skiria nuo kitų gyvų būtybių. Žmogaus protas sukūrė kiekvieną atskirą kalbą. Kiekvienas žodis ir kiekviena gramatinė konstrukcija buvo kažkieno kažkada sukurta, ir pradėjus vartoti kolektyviai tapo itin sudėtingos sistemos dalimi. Iš kiekvienos kalbos sistemos mes galime šį tą sužinoti apie žmogaus proto savitumą ir funkcionavimą.

Išlaikyti spektro platumą

Šumerų, egiptiečių ir hetitų kalbos taip pat pražuvo drauge su visais savo turtais. Vis dėlto šių kalbų saulėlydis skiriasi nuo šiandienės situacijos, kadangi pirmųjų išliko rašytinė forma, o į jų vietą atėjo kitos, naujos kalbos. Tuo tarpu šiandien nykstančios kalbos dažnai pražūva be pėdsakų, ir jų vietos neužima kitos kalbos. Tik nedidelė dalis pasaulio kalbų turi rašytinę formą. Dauguma jų koegzistuoja daugiakalbiais lygmenimis su tarptautinio bendravimo kalbomis. Jos nevartojamos rašytine forma ir turi labai mažas kalbines bendruomenes. Tarp kalbų ir jų vartotojų skaičiaus egzistuoja atvirkštinis santykis: mažai kalbų turi daug kalbančiųjų, ir daug kalbų turi mažai kalbančiųjų. Daugiau nei 100 milijonų žmonių tenka vos 8 kalbos: kinų, ispanų, anglų, hindi, bengalų, portugalų, rusų ir japonų. Pridėjus kitas 12 daugiausia vartojamų kalbų, susidarytų jau pusė pasaulio gyventojų. Tad 96 procentų žemės gyventojų vartoja vos 4 procentus pasaulio kalbų. Ir atvirkščiai – pusė visų kalbų turi tiek mažai jomis kalbančiųjų, kad šių kalbų tęstinumo klausimas yra labai keblus.

Ar daug prarastume, jeigu šios kalbos išnyktų? Kokia nauda iš kalbos, kuria įmanoma susišnekėti su vos penkiasdešimčia žmonių? Ar nėra svarbiau, kad žmonės suprastų vieni kitus, negu kalbėtų savitomis kalbomis? Žinoma, tačiau tai neprieštarauja vienas kitam. Didelė žmonijos dalis, kitaip nei daugelis europiečių, gyvena daugiakalbėje kasdienybėje ir yra įpratę skirtingoms užduotims pasitelkti skirtingas kalbas. Pozityvi laikysena skeptiško nusiteikimo atžvilgiu ir sąmoningumas, kad negausios kalbos taip pat yra vertingos, nedaro žalos viską apimančiam tarptautiniam susikalbėjimui viena kalba. Tačiau daugeliui mažumų tai yra menka paskata perduoti savo kalbas ateinančioms kartoms. Tad nykimo procesas yra bemaž nesustabdomas.

Nepaisant to, svarbu ginti grėsmėje atsidūrusias kalbas. Dėl to nekyla abejonių, kai patys kalbantieji nerimauja dėl savo kalbos saulėlydžio ir nori jį kaip nors atitolinti. Tačiau net ir tada, kai modernaus gyvenimo spaudimą patirianti grupė yra nusistačiusi neigiamai, nederėtų atsainiai leisti pražūti šiai žmonijos kognityvinio genomo daliai. Daugelis mažųjų kalbų yra itin įdomios. Vartojamos nedaugelio, jos yra sudėtingesnės, mažiau nugludintos ir labiau prisitaikiusios prie vietinių aplinkybių nei didžiosios kalbos, kurias turi suprasti daugybė milijonų žmonių. Šios kalbos išties dažnai yra menkai prisitaikiusios prie modernaus gyvenimo, tačiau taip yra ne dėl struktūrinių priežasčių, o todėl, kad tam jos ligi šiol nebuvo vartotos. Visos kalbos yra nuolat pritaikomos prie naujų poreikių, tačiau kai atsiranda labai didelis atotrūkis tarp tradicinės gyvenimo formos ir modernios civilizacijos, šios problemos neįmanoma išspręsti per vieną naktį, ir neretai mažos kalbinės bendruomenės neturi nei noro bei kantrybės, nei priemonių aktualizuoti savo kalbą.

Panašiai kaip ir grėsmėje atsidūrusių natūralių rūšių atveju čia kalbama ne apie pavienę kalbą, o apie spektro platumą. Vykstant masiškam kalbų išstūmimui, itin nuskurdinamas struktūros galimybių įvairiapusiškumas, nes kalbos iš esmės atsinaujina ir praturtėja būtent per kontaktą su kitomis kalbomis. Tiesiogiai susijusių galimybių sumažėjimas reiškia inovacijų potencialo nuskurdimą. Mes dar nežinome, kokios įtakos tai turės kalbai apskritai, tačiau šis globalizacijos aspektas verčia nerimauti daugelį tų, kurie įžvelgia įvairovės vertę. Tad vienas kilniausių lingvistų uždavinių šiandien yra užrašyti didžiausioje grėsmėje atsidūrusias kalbas, idant prisiminimas apie jas būtų išsaugotas nors tokiu būdu.

2009 lapkričio 12 d., Neue Zürcher Zeitung straipsnį vertė Dangė Vitkienė

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Autoriai: Florian Coulmas

Komentarai (11)