Pomirtinius įspūdžius gali paaiškinti anglies dvideginis

man atrodo nereikia tirti tokiu dalyku ir atimti is tikinciu vilties, juk kas buna po mirties niekas negali pasakyti

o man ne, ir aš galiu pasakyt, ėda lavoną kirmėlės, tuo viskas ir baigias.

Kažkodėl man daug anksčiau atrodė, kad viskas susiję su deguonies trūkumu, dėl ko smegenys ima merdėt ir rezgasi ten įvairios šizos.

va kuo skirias pragmatizmas nuo idealizmo. nors jei po mirties gyvenimas ir pasibaigia, tapatint save su puvanciu lavonu yra zema. nejau kaikuriem Jusu samone ir visas musu minciu pasaulis nera nieko daugiau? taip, tai sukuria smegenys, neuronu tinklai etc., bet tai vistiek lieka neapciuopiama ko iki siol nieks negali paaiskint

" kiti čia įžvelgia transcendentinių jėgų veikimą." "...nereikia tirti tokiu dalyku ir atimti is tikinciu vilties..." "..kas buna po mirties niekas negali pasakyti..." "ėda lavoną kirmėlės, tuo viskas ir baigias." dar prisideda puvimo bakterijos. "...tapatint save su puvanciu lavonu yra zema..." laikyt save kazkuo "ipatyngu" yra zema. isivaizduok, nera jokiu religiju, zmones suvokia, kad mirus jie supuna, o nepradeda keliaut "aukstesniuose" pasauliuose - pradeda labiau vertint givybe, ir baigia savo debilizmus kaip "pasak dievo jus iszudyt reikia", "tik manjo dieva yra teisingas". bet silpniz zmones nesugeba susitaikyt su mintim, kad jie yra vieni ir ju niekas nesaugo(sitas geras ).

Aš 99,9% įsitikinęs, kad mokslas niekada neatsakys į klausimą, kas yra ar nėra po mirties. Tad iš tikinčiųjų vilties atimti nėra kaip, dėl to jie gali būti ramūs per amžius. O tokią išvadą padariau labai paprastai. Mokslas geba tirti visa tai, kas egzistuoja fiziškai. Savaime suprantama, kad fizinis kūnas negali egzistuota po mirties, nes jei jis egzistuos - jis bus gyvas, nebus miręs. O dabar kaip prielaidą priimkime, kad jame egzistuoja siela, kuri atstovauja kitam, mums nematomam pasauliui. Savaime suprantama, kad jei pomirtinė realybė nematoma, tai ir ta siela bus nematoma. Tad tokiu atveju mokslas atsiduria visiškoje aklavietėje, nes, mano nuomone, nėra nė menkiausios galimybės priartėti prie atsakymo į klausimą: ar egzistuoja pomirtinis gyvenimas? Gali tirti žmones iš naujo ir iš naujo daugybę kartų, bet visais atvejais tu tirsi fizinį kūną, kuris priklauso šiai realybei, todėl ir rezultatai visą laiką bus tokie, kurie nurodys šiam pasauliui, fiziniam kūnui būdingus veiksnius. Juk fizinis kūnas po mirties nedingsta, jis toliau yra, tad nėra prasmės jo tirti, bandant atsakyti į būties klausimus. Reikia ieškoti to, kas žmoguje dingsta jam mirštant. Pvz., kai sekamas žmogus, kur jis eina, su kuo bendrauja, jam prikabinama kamera, mikrofonas. O kaip patikrinsi, kur siela eina, kokia toji aplinka? Kaip sekti tai, ko nematai, neapčiuoji, nejauti? Tai neįmanoma. Tad visus tokius tyrimus, bandančius atsakyti, ar yra pomirtinis gyvenimas, galima laikyti tiesiog absurdiškai. Tie tyrimai apsiriboja fizinės realybės ribomis, jie visiškai nesusiję su pomirtiniu gyvenimu. Nežinau, arba mokslas turi tiesiog patikėti visais tais žmonėmis, kurie pasakoja pabuvoję kitoje realybėje, arba aklai pripažinti, kad pomirtinio gyvenimo nėra, arba paneigti pomirtinį gyvenimą fizinės realybės veiksniais (kas jau vien tik skamba absurdiškai ), arba visai palikti šią temą ir į ją daugiau nesigilinti. Aš įsitikinęs 99,9%, kad mokslas niekada į šį klausimą neatsakys, jis neturi nė menkiausio šanso. Aš galėčiau būti įsitikinęs visu 100%, bet palieku mokslui nors pačią mažiausią vilties dalelytę. Nematomą realybę būtų galima priskirti tam, ko nėra. Tai štai, mokslas bando tirti tai, ko nėra, tirdamas tai, kas yra.

o tu pagalvok logiškai, jeigu siela nematoma ir nejaučiama, ji be kūno taip pat nieko nemato ir nejaučia, neturi atminties. tai gal jos išviso nėra?

"kas buna kai mirsti?" geras klausimas su paprastu atsakimu - NIEKO. Pagalvok kas buna kai uzmiegi ir nieko nesapnuoji... NIEKO, atrodo kaip pradinges laikas. Tik po mirties jau neatsibusi. O juokingiausi tai tie kur iskelia zmogu "virs visko", esam vieni is gyvunu cia zemei gyvenanciu, daugiau ar maziau tarp kitu gyvunu, todel turim ir save ir juos gerbt

Visiškai sutikčiau. Faktas: niekada, kad ir pats galingiausias kompiuteris (AI) nebus tapatus žmogui. Jei mes pripažįstame esą tik bio-fizik-cheminiu aparatu, tai kur ta riba tarp žmogaus ir "roboto"? Manau niekad OS perinstaliavimas nebus tapatus žmogžudystei. Supratote ką turiu omenį?

Nelabai supratau, kam tas pilstymas iš tuščio į kiaurą, jei išvadą vis tiek padarei, kad pomirtinis gyvenimas/nematoma realybė neegzistuoja. Tie pomirtiniai gyvenimai man labai primena "ugnį spjaudančius nematomus drakonus garaže", apie kuriuos galima paskaityti čia: http://skeptikas.org/drakonai-garazuose ... -mastymas/

O_O OMFG... "Jei mes pripažįstame esą tik bio-fizik-cheminiu aparatu, tai kur ta riba tarp žmogaus ir "roboto"" ta riba yra skaiciavimu pajegume, kadangi kompiuteriai naudoja tik 1 ir 0, jiem tu skaiciavimu atlikti reikia stipriai daugiau, nei, kad gyvunu smegenyse vyksta, tik delto, kad smegenys pasikliauja ne 2maciu "skaiciavimu", bet jom signalus paduoda is ivairiu pusiu, ir ju stiprumus itakoja skirtingi chemikalai ir hormonai. ties kuria vieta susiformuoja siela is spermatozoido ir kiausinelio? kokie butent procesai privercia is sono atrodytu paprastus atomus "sugeneruot" kazka kas galetu itakot tavo samones persikelima i kita pasauli? IS KUR GAUNA ENERGIJA?!?! jum prasiblaivyt reiketu ir susitaikyt su mintim, kad voveryte lakstanti uz lango ir renkanti riesutus nuo jusu skiriasi tik praeitim(evoliucija), o ne kazkokiom haliucinacijom kuriu deka ji po mirties taps supervovere ir gales rinkti riesutus nonstop 1*10^99999999999 metu.

istikruju man, kaip ir dzin, yra kazkas anapus, ar nera ŠIUO METU, kai teoriskai iki mirties liko saliginai daug, bet pries mirti , kad tas reikalas praeitu greiciau ir sklandziau ir bepanikos (ypac jei merdeti teks koki gera pusmeti nuo kokio suknisto vezio), noreciau tureti vilti, kad ten manes kazkas laukia... na nors 1proc ir manau tai galioja kiekvienam is cia esanciu.

Pomirtiniai įspūdžiai būna po mirties, ir apie juos niekas nieko negali papasakoti.

juokinga bet aš abstinentas

Na, kaip tu sakai, aš pilsčiau iš tuščio į kiaurą, stengiausi kuo aiškiau išsakyti savo mintį, bet, deja, tu mano išvadą vis tiek neteisingai supratai. Tada daryčiau išvadą, kad nepakankamai pilsčiau. Pabandom dar kartą. Tarkim, šalia tavęs stovi žmogus su nematomu apsiaustu, kadangi jis jį dėvi, tai ir pats tampa nematomas. Tarkim. Taigi, nors tas žmogus ir egzistuoja šalia tavęs, tu žvelgi, bet nieko nematai, nes šalia tavęs nieko nėra. Bet tai, kad tu nieko nematai, dar neįrodymas, kad ten nieko nėra. Tačiau tu žvelgi į tai, ko nėra, nes tu to nematai. O dabar įsivaizduok, kad mokslininkai nori išsiaiškinti, ar šalia tavęs kažkas yra? Ką jie daro? Jie tave tiria. Tą nematomą žmogų galima prilyginti tam, ko nėra. Tai štai, mokslas, tirdamas ar šalia tavęs yra kažkas nematomo - tiria tave! Ir natūralu, kad jie nieko neištirs, kas liudytų, jog šalia tavęs yra nematomas žmogus, nes fiziškai tu neturi nieko bendro tarp savęs ir tos erdvės dalies, kurioje yra nematomas žmogus. Būtent tą ir reikėjo suprasti iš ankstesnės mano minties.

Būk ramus, kai mokslininkams pabos, aš beveik neabejoju, kad tavo idėją jie akimirksniu pripažins faktu. Nors ir dabar yra nemažai manančių, kad gyvename tik vieną kartą.

Pasistengsiu apseit be citatu, kad per daug neisiplest jei skaitysit foruma is eiles manau suprasit. Ten kas snekejo apie tai, kad tikintiems reiktu palikti vilti, na as manau, kad cia tas pats kas slepti nuo narkomanu, kad narkotikai yra zalingi, saviapgaule kartais gali buti palaima, bet manau zmones turi zinoti tiesa, kad ir kokia ji bebutu. Daug kas cia bando argumentuoti, kad jei po mirties nieko nera tai zmogus tada nieko nesiskiria nuo roboto. Tai dar vienas saviapgaules pavyzdys - zmones manosi yra tobulesnes aukstesnes butybes kuriu neimanoma atkartoti... Kad zmogus tera masina geriausiai rodo lobotomija, jei smegenys suzalojamos zmogaus elgesys pakinta, tai parodo, kad tik nuo smegenu veiklos ir priklauso musu asmenybe, taip pat manau nieks nesigincys, kad butent segenys talpina musu atminti, taigi jei prarastume savo asmenybe ir atminti mes nebutume mes. Taigi smegenys tera tik aparatas, labai nuostabus gamtos sukurtas aparatas, o mes ir esam smegenys, sunaikink smegenys ir nebeliks zmogaus. Kazkas berods minejo, kad 99% yra tikras, kad mokslininkai niekad neissiaiskins kas ivyksta po mirties, na tovo nelaimei mokslininkai jau seniausiai isiaiskino, tai ka as ka tik papasakojau, tiesiog yra gausybe zmoniu mananciu, kad po mirties jie sugebes gyventi be smegenu (jei tokia egzistencijos forma ir butu as jos tikrai nenoreciau ). O kodel gi tiek daug tu tikinciuju po mirtiniu pasauliu? Paprasta: mes viska suvokiam is patirties, o kadangi mirtis reiskia smegenu nefunkcionavima, tai smegenys negali patirti tokios busenos, tai yra vienu metu funkcionuoti (kad patirti) ir kartu nefunkcionuoti (kad buti toje busenoje). Ir ka gi daro smegenys, kai nesugeba ko nors paaiskinti? Ogi pradeda siulyti visokias nesamones. Pvz.: senovei zmones nesugebedavo paaiskint kas yra zaibas taigi jie nusprende, kad cia kazkoks barzdotas ciuvas stovi ant kalno ir metosi nukaltais zaibais. Mitries atveju tas pats: pragaras, rojus, skaistykla, valhalas ir t.t. ir pan.

Ir dar: Žmogus gali sapnuoti bet kuriuo miego metu. Nustatyta, kad ryškiausi sapnai pasireiškia REM miego fazėse, kurios kartojasi maždaug kas 90 min. Turbūt neįmanoma pastebėti, kai žmogus sapnuoja ne REM fazės metu, bet kai sapnuoja REM fazės metu, pastebėti nesunku, nes tuo metu greitai juda akys. Tai štai, siūlau padaryti labai paprastą eksperimentą. Paprašyk ko nors iš namiškių, kad tave bent kokias 2 dienas naktimis stebėtų, tegul suskaičiuoja, kiek REM fazių tą naktį tu patyrei. Ryte prabudęs pasakyk, kiek kartų sapnavai. Arba galima ir kitaip padaryti: tegul tave žadina kas dvi REM fazes, o tu pasakysi, kiek sapnų prisimeni, gal ir detales prisimeni? Jeigu nieko nesapnuosi, tada su savo stebėtoju galėsi ginčytis, kad NIEKO nesapnavai, nors jis žinos, kada tu turėjai sapnuoti. REM fazės sapnus prisiminti lengiau, tad pradžiai patarčiau su jais išbandyti. Žmogus ištisai sapnuoja ir tarp REM fazių, bet jei tu sunkiai prisiminsi ar visai neprisiminsi, ar sapnavai REM fazių metu, tai apie tai, kas buvo tarp REM fazių, tikrai nieko neprisiminsi. Veiksmas vyksta visą naktį, bet žmogus prisimena kažką arba NIEKO. Žodžiu, gali pasitikrinti, ar tikrai nieko nevyko, kai turėjo vykti.

Jeigu mūsų "psichofizinis aparatas" ko nors nesuvokia, tai dar nereiškia kad to nėra. Aš niekada negalėsiu analizuoti savo mąstymo žiūrint iš išorės, nes tai ir bus mano mąstymas, bet jei aš savęs nesuvokiu, nereiškia kad manęs nėra. "Mąstau, vadinasi esu"

nesupratau, kodel reiktu is zmoniu atimti vilti? kodel manymas, kad kazkas yra anapus, yra blogai? kodel tai lygini su narkomanija? kodel manai kad kiekvienam zmogui butina i snuki teksti teisybe, kad "tu zmogau kai numirsi, ir viskas, amba-karamba baigta viskas" jei taip nekenti zmonijos, susikoncentruok, ant labai artimo zmogaus - pvz mamos, zmonos, dukros ir t.t. ar noretum jai/jam pries mirti pasakyti - nebijok - ten nieko nera ir daugiau niekada, niekada nieko nepamatysi? ? kazkoks keistas tu, turbut prie kompiuterio per ilgai uzsibuni.